Gyvūnų istorijos

Ši katino Arimano istorija turėtų įkvėpti visus šeimininkus, kurie išgirsta vieną baisiausių savo gyvūno diagnozių – vėžys. Vilnietės Viktorijos svajonė buvo turėti du juodus katinus, todėl vieną dieną socialiniame tinkle pamačiusi du išmestus juodus kačiukus ji nedvejojo – parsivežė abu broliukus namo. Abu kačiukai gavo išskirtinius vardus – Arimanas ir Mefis. Abu gyveno labai laimingą katinišką gyvenimą, kol po šešerių metų glostydama Arimaną Viktorija užčiuopė mažą žirnio dydžio guziuką jam ant nugaros.

Susipažinkite su Pako – vos metų sulaukusiu Rodezijos ridžbeku. Pako šeimininkas Marius sako, kad šis šuo buvo jo svajonė, kurią pavyko įgyvendinti sutikus Pako veisėją Šarūnę. Pako buvo idealus šuo – paklusnus, lengvai išdykęs ir labai orientuotas į šeimininką. Tačiau labai ilgai savo svajonių šuniuku Marius pasidžiaugti negalėjo, nes vos Pako sulaukė šešių mėnesių – prasidėjo jo sveikatos bėdos.

Trylikos su puse metų šokoladinis standartinis taksas Paris kartu su kitais 6 taksais gyvena žinomos taksų mylėtojos ir veisėjos Skaivos Jasevičiūtės šeimoje. Per savo ilgą gyvenimą Paris spėjo tapti ne vienos šalies parodų čempionu, susilaukti daug puikių vaikų ir anūkų bei džiuginti šeimininkę puikia savo sveikata. Tačiau senatvė retai kada praeina be negalavimų ir 13 metų Pariui buvo nustatyta žarnyno autoimuninė liga, kuriai gydyti buvo paskirti steroidiniai vaistai. Su vaistais Pariukas jautėsi puikiai, bet bėda dažniausiai po vieną nevaikšto.

Eglės šeimoje auga žavi penkerių metų kalytė vardu Blue Bijou, kurią namie visi šaukia Bižiu. Bižiu yra pakankamai retos Lietuvoje Tailando ridžbekų veislės. Tai šunys, kurie savo elgesiu yra labiau kaip katinai – nepriklausomi ir išdidūs. Eglė šios veislės šunis pirmą kartą pamatė šunų parodoje, susižavėjo, pradėjo veisle domėtis ir galiausiai iš Lenkijos į namus parsivežė savo numylėtinę.

Aktoriaus Oskaro šeimoje į taksą kiek panaši mišrūnė Bučia atkeliavo labai netikėtai. Prieš penkerius metus vyras, supratęs, kad jo auginamai katei reikia kompanijos, išsiruošė į gyvūnų prieglaudą ieškoti dar vienos katės. Tačiau vietoje katės namo jis grįžo su šuniuku, kurį gėrimo kombučios garbei, pavadino Bučia.

Katė Mija slėpėsi ir sunkiai valdė priekines kojas, todėl ilgai nelaukus jai buvo atliktas MRT tyrimas „Magnetinis rezonansas parodė, kad Mijos galvoje tūno nemažas auglys. Dviejų centimetrų, maždaug vynuogės dydžio. Jis spaudė katės smegenis, taip sukeldamas jai diskomfortą ir neurologinius pakitimus. Gerai yra tai, kad kačių augliai dažniausiai būna smegenų dangalo augliai – jie neauga į pačias smegenis, o tik jas spaudžia. Mijos šeimininkei liko dvi išeitys – pirmoji vaistais slopinti simptomus ir tikėtis, kad katė dar kažkiek gyvens. Arba ryžtis operacijai. Operacija tai visada rizika, nes visada gali nutikti taip, kad gyvūno neteksime. Tačiau Mijos atveju aš šeimininkei pasakiau, kad turime net 80 procentų tikimybės, jog viskas bus gerai.“ – pasakojo gydytojas Marius Aniškevičius.

Šį rugsėjį Čiau- čiau veislės kalytė Boni atšventė savo ketvirtąjį gimtadienį. Dovanų gavo savo mėgstamų skanėstų ir mylimų šeimininkų dėmesį. Tačiau labai nedaug trūko, kad gimimo dienos Boni sulaukusi nebūtų. Jos pasveikimo istoriją šeimininkė vadina stebuklu ir su ašaromis akyse dėkoja šį stebuklą padariusiai visai Jakovo klinikos veterinarų komandai. Tiesa, jei ne šeimininkės užsispyrimas ir tikėjimas laiminga pabaiga, Boni irgi šiandien nevizgintų savo uodegytės.

Vilnietės Katios namuose karaliauja net trys dratharų veislės šunys. Kartu su savo šeimininke jie gyvena aktyvų ir kupiną nuotykių gyvenimą, dalyvauja medžioklėse, darbiniuose bandymuose, laksto didelėje jų vienkiemio teritorijoje. Tačiau labai nedaug trūko, kad iš trijų mylimų šeimos narių Katiai būtų likę tik du. Vyriausiai jų kalytei Čiarai jau septyneri metai ir tik laimingo atsitiktinumo bei Jakovo veterinarijos centro profesionalų dėka ji šio gimtadienio sulaukė.

Belgų aviganio mišrūnė Lota išties ypatingas šuo. Šuo, kuris sakytum turi 9 gyvenimus, nors Lota tikrai ne katė. Lota – kovotoja jau nuo pirmų savo gyvenimo dienų. Visai mažytę Lotą ir jos sesutes bei broliuką gruodžio mėnesį, spaudžiant begaliniam šalčiui dėžėje prie Klaipėdos santuokų rūmų paliko kažkoks „geras“ žmogus. Kitą rytą moteris radusi suledėjusius šuniukus nuvežė juos į prieglaudą. Lota išgyveno. Netrukus toje prieglaudoje kilo didelis gaisras, Lota išgyveno ir jį. Patyrusi ir šalto, ir karšto tiesiogine šių žodžių prasme, Lota galiausiai pateko į savo šeimą, šeimą, kurioje ją vadina vaiku ir besąlygiškai myli. Lotą į savo namus priglaudė Julijos šeima.

Penkerių metų jorkšyro terjerė Pupa labiausiai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus su šeimininke ir sodyboje medžioti peles bei varles. „Nors dauguma mano, kad Jorkšyrai – pagalviniai šunys, mūsų Pupa aktyvi ir dažnai mes su ja nueiname po penkis kilometrus.“ – džiaugiasi šeimininkė Veslava. Tačiau jei ne šeimininkės užsispyrimas ir Jakovo klinikos gydytojų profesionalumas – Pupa jau būtų „amžinosios medžioklės“ plotuose.