Tedžio istorija – plyšęs skrandis ir begalinis noras gyventi kai šansų beveik nėra.
Maltos bišonas Tedis šiaulietės Anetos šeimoje gyvena jau 15 metų. „Gyvena“ – per silpnas žodis, nes Tedis šeimoje karaliauja, o šeimininkai taikosi prie jo stipraus charakterio.
- Vieną dieną šeimininkai pastebėjo, kad šuo pradėjo vemti krauju.
- Norint išsiaiškinti kraujavimo iš skrandžio priežastį buvo nutarta atlikti endoskopijos tyrimą. Tačiau tyrimo metu Tedžio pilvas staiga išsipūtė ir mažam šuniukui pradėjo stoti širdis.
- „Kai mums paskambinę pasakė, kad procedūros metu jis vos nenumirė ir paklausė ar bandom šuniuką gelbėti toliau – labai išsigandom. Bet nusprendėm bandyt viską, kas tik įmanoma, Tedis mūsų šeimos narys.“- prisiminė Aneta.
Grando istorija: koja, kurią pavyko išsaugoti
Le Grandas, namie švelniai šaukiamas Granduku, atrodo išties įspūdingai, 75 kilogramus sveriantis vokiečių dogas savo šeimininkus džiugina ne tik nuostabiu charakteriu, bet ir puikiais pasiekimais šunų parodose. Grando šeimininkė Elena augina jau penktą šios veislės šunį ir yra įsitikinusi, kad protingesnių šunų už dogus nebūna. Deja, net ir patiems protingiausiems šunims būna nutinka nelaimės.
- Viskas prasidėjo kai Grandas vaikščiodamas miške nusilaužė nagą. Po gydymo antibiotikais nagas ataugo netaisyklingai, įaugo į mėsą ir galinėje Grando kojoje atsivėrė negyjanti žaizda.
- Veterinarijos gydytojas pasiūlė šalinti visą kojos pirštą kartu su nagu. Tačiau po šios operacijos grįžus namo po paros šuo pradėjo labai šlubuoti, stipriai pakilo temperatūra, koja siaubingai ištino.
- Mūsų klinikoje pasiūlė jo koją amputuoti arba šunį migdyti. Tada mano draugė pasiūlė bandyti kreiptis į kitą kliniką antrai nuomonei, taip mes su Grandu atsidūrėme Jakovo klinikoje.
Rišelio istorija – dvi operacijos gražinusios viltį vaikščioti
Šiurkščiaplaukis triušinis taksas Rišelis į Eglės namus prieš trylika metų atvyko iš Čekijos ir tuo metu buvo vienas pirmųjų savo veislės atstovų Lietuvoje.
- Rišelis sėkmingai dalyvavo šunų parodose įvairiose Europos šalyse ir ne kartą lipo ant nugalėtojų pakylos.
- Visiškai sveikas ir padūkęs taksas džiugino savo šeimininkę ilgai, kol sulaukęs aštuonerių metų amžiaus vieną dieną pradėjo judėti labai atsargiai.
- Veterinarijos mokslų daktaras, neurologas Marius Aniškevičius priėmęs Rišelį iškart įtarė taksų veislei labai būdingą ligą – tarpslankstelinių diskų išvaržą.
Denio istorija: šuniukas, kuris nebegalėjo šlapintis
Šių metų pradžioje Pekino mišrūnui Deniui suėjo keturiolika metų, tačiau šio garbingo amžiaus jis galėjo ir nebesulaukti, jei ne mylinčių šeimininkų rūpestis ir Jakovo klinikos gydytojų profesionalumas bei netikėti problemos sprendimai.
- Vieną dieną Denis tapo apatiškas, nenorėjo keltis iš guolio, atsisakė maisto ir negalėjo pasišlapinti.
- Jakovo klinikoje Denį priėmė gydytoja Inga Alaburdaitė. Šuniukui nedelsiant buvo atlikti tyrimai, o tarp jų ir rentgenas.
- To dar nebuvome matę: šlapimo pūslė ir visas šlapimkanalis buvo pilni akmenų.
Toro istorija: kai diagnozė – vėžys, nereiškia liūdnos pabaigos
Manto ir Romenos šeimoje labai svarbią vietą užima jų augintinis – rainis išdidžiu vardu Toras. Torą visai mažytį šeimininkai rado kačių prieglaudoje, tiksliau Toras pats išsirinko sau šeimininkus, pirmas iš visų gyventojų atbėgęs jiems tiesiai į glėbį. Deja, bet laimingą katinišką Toro gyvenimą sudrumstė netikėtai užpuolusi liga, apie kurią niekas iš pradžių net neįtarė.
- Torui buvo suėję vos vieneri metai, kai jis pradėjo stipriai kasytis. Katinas taip pat su kiekviena diena darėsi vis vangesnis, nebenorėjo žaisti, jautėsi, kad vis diena silpsta.
- Šeimininkai kreipėsi į kliniką ir paaiškėjo, kad kraujo tyrimai tokie blogi, kad gydytojai nusistebėjo, kaip augintinis dar gyvas.
- Šeimininkai socialiniuose tinkluose, kačių grupėse ėmėsi ieškoti patarimų. Atsiliepė vienos prieglaudos vadovė, kuri rekomendavo kreiptis į Jakovo klinikos gydytoją Laimą Žiukę.
Trojos istorija – kalytė, kurią išgelbėjo gydytojai ir donorai
Faustos šeimoje augančią amerikiečių stafordšyro terjerų veislės kalytę Troją namiškiai dažnai vadindavo „Ridikėliu“ – visus savo vienuolika gyvenimo metų šuo buvo sveikas kaip ridikas. Troja gyveno aktyvų gyvenimą – visur lydėdavo savo šeimos narius, daug vaikščiojo, lankė plaukimo baseiną. Kol vieną dieną atvykus paplaukioti, Troja išlipo iš automobilio ir labai gausiai apsivėmė krauju.
- Troja visad buvo sveika ir gyveno aktyvų gyvenimą – visur lydėdavo savo šeimos narius, daug vaikščiojo, lankė plaukimo baseiną. Vieną dieną Troja išlipo iš automobilio ir gausiai apsivėmė krauju.
- Klinikos, kurioje gydėsi Troja, gydytojai pasakė, kad niekuo negali padėti ir vienintelė išeitis Troją užmigdyti. Bet šeimininkė nenorėjo paleisti Trojos ir paskutinę minutę viena gydytoja pasiūlė pabandyti nuvažiuoti į Jakovo kliniką.
- Po intensyvaus gydymo Troja visiškai pasveiko ir kartu su šeimininkais džiugiai atšventė savo dvyliktą gimtadienį.
Bučkio istorija – sudraskytas šunelis gavęs antrą gyvenimą
Susipažinkite su Bučkiu, 3 metų Rusų žaisliuku, kuris savo vardą gavo todėl, kad labai mėgsta visus bučiuoti. Bučkis išties myli visus – ir žmones, ir gyvūnus, ir gyvenimą, kurio vieną rugsėjo dieną vos neprarado.
- Bučkis ramiai vaikštinėjo savo namo kieme, kol staiga šeimininkė išgirdo širdį veriantį klyksmą – šunelis atsidūrė Japonų akitos nasruose.
- Natalija su sudraskytu šuniuku nuvyko į veterinarijos kliniką, kurioje gydytojas pamatęs Bučkio sužalojimus kuo skubiau juos nukreipė į Jakovo veterinarijos kliniką.
- Bučkio atveju labai padėjo greita šeimininkės reakcija ir darnus gydytojų komandos darbas.
Grufo istorija. Šuniukas, kuris nenorėjo mirti
Tokios istorijos kaip Grufo, išties priverčia patikėti stebuklais. Stebuklais, kuriuos sukelia gydytojų profesionalumas, mylintys ir savo laiko bei jėgų negailintys šeimininkai ir begalinis pačio gyvūno noras gyventi. Mažasis cvergšnauceris Grufas savo gyvenimą pradėjo kovodamas su mirtimi, kuri jį taikėsi pasiglemžti net kelis kartus.
- Šeimininkė keturkojui vardą davė pagal pasaką, kurią dažnai skaitydavo vaikams – Grufas toje pasakoje stiprus ir atkaklus herojus.
- Grufas savo gyvenimą pradėjo kovodamas su mirtimi, kuri jį taikėsi pasiglemžti net kelis kartus.
- Jakovo klinikoje Grufu nuo pat pradžių rūpinosi ir jį gydė daktarė Laima Žiukė.
Gralio istorija – keturiolikmetis šuo, kuriam tuštinantis nebeskauda
Susipažinkite su Graliu, geriausiu Rytės draugu. Rytė Gralį namo parsinešė kai jai pačiai buvo vos šešiolika metų. Susižavėjusi Veimaro paukštšunių veisle ilgai ieškojo išsvajoto šuniuko, o jį radusi nuoširdžiai juo rūpinosi. Rytė suaugo, kartu su ja suaugo ir labai garbingą amžių pasiekė ir Gralis. Retas kuris šios veislės šuo išgyvena iki 14 metų, o būtent keturioliktą gimtadienį šį birželį ir atšventė Gralis.
- Viskas prasidėjo nuo to, kad šeimininkė pastebėjo, jog Gralis kažkaip kitaip tupiasi tuštintis.
- Nuvykus į kliniką paaiškėjo, kad šunį kamuoja paraanalinių liaukų uždegimas ir atvejis išties sunkus.
- Rytė Viliui ir visai Jakovo klinikos komandai yra labai dėkinga už Gralio priežiūrą visas tris sunkias jai savaites.
Ponios istorija – kai gyvenimas be dantų tampa daug geresnis nei su jais
Lauritos namuose gyvena ne vienas gyvūnas, tarp visų keturkojų šeimos narių čia galima sutikti ir vos kilogramą sveriančią toiterjerų kalytę su labai rimtu vardu – Ponia. Ponia, aišku, yra tikra namų ponia – reikli, mėgstanti gauti viską, ką tik nori, ir net paauklėti kartu gyvenusį šveicarų aviganį. Ponios šeimininkė juokiasi, kad ji užaugo miegodama aviganio ausyje ir tikriausiai pati tiki, kad yra labai didelis šuo.
- Ponia augo visiškai sveika, kol sulaukusi aštuonerių metų vieną vakarą bevakarieniaudama tiesiog ėmė ir išspjovė savo krūminį dantį.
- Pamačius Ponios dantų būklę gydytoja buvo šokiruota.
- Ponia po narkozės nubudo neturėdama nei vieno danties, tačiau galiausiai nebejusdama skausmo. Šeimininkė džiaugiasi, kad po operacijos šuniukas lyg atjaunėjo, pradėjo žaisti.
