Trojos istorija – kalytė, kurią išgelbėjo gydytojai ir donorai

Faustos šeimoje augančią amerikiečių stafordšyro terjerų veislės kalytę Troją namiškiai dažnai vadindavo „Ridikėliu“ – visus savo vienuolika gyvenimo metų šuo buvo sveikas kaip ridikas. Troja gyveno aktyvų gyvenimą – visur lydėdavo savo šeimos narius, daug vaikščiojo, lankė plaukimo baseiną. Kol vieną dieną atvykus paplaukioti, Troja išlipo iš automobilio ir labai gausiai apsivėmė krauju.

„Aš siaubingai išsigandau, kraupus vaizdas – visur kraujas, o mano sveikas šuo staiga iš niekur nieko pradėjo jaustis labai blogai. Tame pačiame pastate, kur buvo mūsų baseinas, buvo ir vet. klinika, todėl nedelsiant Troją nunešėme ten. Ten mums atliko daug tyrimų, statė lašines, tačiau kas nutiko mūsų šuniui taip ir nepasakė. Po paros Trojai atiko endoskopiją ir skrandyje rado kraujuojančią žaizdą, nuo to kraujavimo jai jau buvo atsiradusi mažakraujystė, todėl mums liepė ieškoti donoro kraujo perpylimui. Donorą radome Kaune, esame jam labai dėkingi, tačiau kraujo perpylimas nepadėjo, šuo silpo akyse, gleivinės balo, Troja pradėjo dusti, nebepakėlė galvos, į nieką nereagavo.“ – baisų nerimą dėl mylimo šuns prisiminė Fausta.

Klinikos, kurioje gydėsi Troja, gydytojai pasakė, kad niekuo nebegali padėti, šuns būklė tik blogėjo, todėl vienintelė išeitis buvo atsisveikinti ir Troją užmigdyti. Bet Fausta su šeima nenorėjo paleisti Trojos ir paskutinę minutę viena gydytoja pasiūlė pabandyti nuvažiuoti į Jakovo kliniką.

Jei ne laiku atsiradę donorai ir kraujo perpylimas Trojos šiandien nebebūtų. Todėl Trojos šeimininkė labai dėkinga visiems trims kraujo donorams, sutikusiems padėti. „Šiais laikais, kai yra socialiniai tinklai ir įvairios šunų grupės, rasti kraujo daug lengviau. Gerai, kad žmonės nebijo atvesti savo šunis ir duoti kraujo, nes taip jie gelbėja kitų augintinių gyvybes. Tinkamas kraujo donoras turėtų sverti daugiau nei 20 kilogramų, būti sveikas, vakcinuotas, nesirgęs erkių pernešamomis ligomis, nevartojantis vaistų. Mūsų gydytojų šunys ir katės taip pat labai dažnai būna donorais, nes kraujo perpylimas kartais būna vienintelė išeitis išgelbėti gyvūną.“ – pasakoja gydytoja Laima Žiukė.

Po trečio kraujo perpylimo Trojai buvo paskirta palaikomoji terapija – kasdienės lašinės, vaistai ir viltis, kad organizmas su negalavimu susitvarkys. „Tokiais atvejais kaip Trojos labai svarbu, kad nepasiduotų nei šeimininkai, nei veterinarai, nes gydymas užtrunka, pagerėjimas matosi ne iškart. Pirma savaitė gydymo Trojai buvo labai sunki, bet mes nepasidavėm, tada ji pradėjo pamažu valgyti ir aš supratau, kad šitas šuo pasveiks. Tyrimai taip pat gerėjo. Labai svarbu, kad Trojos šeimininkai ja taip tikėjo.“ – teigė gydytoja Laima Žiukė.

Po intensyvaus gydymo Troja visiškai pasveiko ir kartu su šeimininkais džiugiai atšventė savo dvyliktą gimtadienį. Fausta džiaugiasi, kad nepasidavė ir kovojo dėl savo mylimos kalytės sveikatos ir žinoma yra labai dėkinga Jakovo klinikos kolektyvui už rūpestį ir suteiktą antrą šansą gyventi: „Troją klinikoje pravardžiavo Trojanu – nes ji tikra kovotoja, o mes esame labai laimingi, kad ir šiandien galime ja džiaugtis ir mylėti.“