Gralio istorija – keturiolikmetis šuo, kuriam tuštinantis nebeskauda

Susipažinkite su Graliu, geriausiu Rytės draugu. Rytė Gralį namo parsinešė kai jai pačiai buvo vos šešiolika metų. Susižavėjusi Veimaro paukštšunių veisle ilgai ieškojo išsvajoto šuniuko, o jį radusi nuoširdžiai juo rūpinosi. Rytė suaugo, kartu su ja suaugo ir labai garbingą amžių pasiekė ir Gralis. Retas kuris šios veislės šuo išgyvena iki 14 metų, o būtent keturioliktą gimtadienį šį birželį ir atšventė Gralis.

Tačiau senatvė retai būna labai lengva. Gralis ne išimtis, garbingo amžiaus senjoro neaplenkė ligos – išvarža nugaroje, kartais pasireiškianti skausmu ir silpstančiomis galinėmis kojomis, prostatos bėdos – visas šias Gralio ligas prižiūrėjo ir gydė Jakovo klinikos gydytojai, kol vieną dieną Gralį užpuolė dar viena bėda.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad aš pastebėjau, jog Gralis kažkaip kitaip tupiasi tuštintis, lyg jam būtų nepatogu. Kai žinai savo šunį, greitai pastebi, kad kažkas negerai. Nulėkėm į kliniką, iš pradžių mums įtarė paūmėjusius jo nugaros skausmus, neuralgiją, davė vaistų ir paleido. Tačiau kitos dienos ryte Gralis nubudo su labai dideliu gumbu šalia išangės ir net ištinusia uodega.“ – prisiminė Rytė.

Vėl nuvykus į Jakovo kliniką Gralį priėmęs gydytojas Vilius Piečiukaitis suprato, kad Gralio būklė nieko bendro su nugara neturi, šunį kamavo paraanalinių liaukų uždegimas. Pasak gydytojo, tai būklė dažnai pasitaikanti tarp jo pacientų šunų, tik Gralio atvejis buvo sunkesnis.

Klinikoje Graliui buvo įstatytas drenas, kad žaizda neužsitrauktų ir pūlinys išsivalytų. Po pritaikytų antibiotikų bei uždegimą slopinančių vaistų senjoro būklė pradėjo gerėti – tynis sumažėjo. Skausmą malšinantys vaistai taip pat padėjo. Tačiau šeimininkai susidūrė su kita bėda. Gydantis abscesą labai svarbu, kad šuo žaizdos nesilaižytų, o Gralis paniškai bijojo medicininio gaubto. „Uždėjus jam tą gaubtą jį ištikdavo panikos priepuolis, jis trankydavosi, bėgdavo nežinia kur, ėjo iš proto. Neturėjom kitos išeities, kaip tik su draugu jį pakaitomis slaugyti ir stebėti, kad jis nelįstų prie dreno. Tai buvo dvi savaitės be miego, nes gulėdavom jį apsikabinę ir nuo menkiausio jo krustelėjimo nubusdavome, o abscesas valėsi labai ilgai, jei įprastai viskas užtrunka apie savaitę, mes su Graliu vargome visas tris. Visą ta laiką labai nerimavau ir daug verkiau, buvo baisu, kad mano ir taip senas šuo vis nepasveiksta, bijojau, kad liga nualins ir taip nestiprų jo organizmą.“ – prisiminė Rytė.

„Gralio šeimininkams tikrai reikėjo kantrybės, nes gydymas užtruko, o vaizdas tikrai buvo ne pats maloniausias. Jo liauka buvo golfo kamuoliuko dydžio, nors, tokio dydžio šuniui, turėtų būti mažesnė nei vynuogė. Labai svarbu kuo anksčiau pamatyti šią problemą – tada ir gydymas būna lengvesnis. Jei pastebite, kad šuo vis lenda prie savo užpakalio, nori jį laižyti, važinėja ant užpakalio ir sunkiau tuštinasi – vertėtų pasitikrinti paranalines liaukas ar kitas perianalinės srities problemas. Gyvybei šie atvejai retai kada būna pavojingi, bet jie savaime nepraeina, o šunims suteikia daug diskomforto ir skausmo.“ – sako veterinaras Vilius Piečiukaitis.

Rytė Viliui ir visai Jakovo klinikos komandai yra labai dėkinga už Gralio priežiūrą visas tris sunkias jai savaites: „Jakovo klinikos gydytojai yra labai kieti. Ne visi jie linkę švelniai kalbėtis su šeimininkais ir juos guosti, bet man to ir nereikia, man reikia, kad profesionaliai pasirūpintu mano šunimi, ką aš šioje klinikoje visada gaunu. Po trijų savaičių gydytojas mums išėmė dreną ir leido su šuniu nuvažiuoti prie jūros. Jūs neįsivaizduojate kaip aš džiaugiausi, kai pamačiau, kad mano Gralis pasituštino lengvai ir be skausmo. Jis gal ne be toks judrus kaip jaunystėje, bet dabar aš esu rami, kad jam nebeskauda, o tokios senatvės aš jam ir noriu – ramios ir be skausmo. Ačiū už tai profesionaliai Jakovo gydytojų komandai.“