Tokios istorijos kaip Grufo, išties priverčia patikėti stebuklais. Stebuklais, kuriuos sukelia gydytojų profesionalumas, mylintys ir savo laiko bei jėgų negailintys šeimininkai ir begalinis pačio gyvūno noras gyventi. Mažasis cvergšnauceris Grufas savo gyvenimą pradėjo kovodamas su mirtimi, kuri jį taikėsi pasiglemžti net kelis kartus.
Pirmą kartą į Jakovo kliniką Grufas (kuris dar nebuvo Grufu) atkeliavo būdamas 3 mėnesių su savo veisėja. Mažylis nepastebėtas įsisuko į šiukšlių dėžę ir prisirijo kaulų. Kitos išeities nei skubi operacija nebuvo – šuniukas kentėjo ir buvo labai silpnas. Tačiau po operacijos šuniuko sveikata niekaip negerėjo. Po kelių dienų mažylis vėl grįžo į kliniką, kur jam buvo atlikti visi tyrimai. Po jų prireikė ir antros operacijos, kurios metu šuniukui buvo sutvarkyta atsivėrusi žaizda skrandyje. Bet ir po dviejų operacijų šuniukas ne sveiko, o tiesiog silpo akyse. Po dviejų savaičių veisėja vėl atvežė Grufą į kliniką, tik šį kartą jau visiškai kritinės būklės. Dar kartą atlikti tyrimai parodė, kad mažylio bėdos nesibaigė – jam buvo nustatytas kepenų šuntas – įgimta patologija, neleidžianti aprūpinti kepenų maistinėmis medžiagomis. Gyvūnai turintys tokią patologiją neoperuojami dažniausiai gyvena ne ilgiau vienerių metų.
Ir čia Grufo veisėja pasidavė – ji nebegalėjo sau finansiškai leisti gydyti šuns. Todėl Jakovo klinikos gydytojai paprašė šuniuką perduoti jiems, nes migdyti tokio mažo ir mielo gyvūno jie negalėjo. Veisėja sutiko. O tada Grufo gyvenime atsirado Kristina ir jos šeima.
