Grufo stebuklas. Šuniukas, kuris nenorėjo mirti

Grufo stebuklas. Šuniukas, kuris nenorėjo mirti

Tokios istorijos kaip Grufo, išties priverčia patikėti stebuklais. Stebuklais, kuriuos sukelia gydytojų profesionalumas, mylintys ir savo laiko bei jėgų negailintys šeimininkai ir begalinis pačio gyvūno noras gyventi. Mažasis cvergšnauceris Grufas savo gyvenimą pradėjo kovodamas su mirtimi, kuri jį taikėsi pasiglemžti net kelis kartus.

Pirmą kartą į Jakovo kliniką Grufas (kuris dar nebuvo Grufu) atkeliavo būdamas 3 mėnesių su savo veisėja. Mažylis nepastebėtas įsisuko į šiukšlių dėžę ir prisirijo kaulų. Kitos išeities nei skubi operacija nebuvo – šuniukas kentėjo ir buvo labai silpnas. Tačiau po operacijos šuniuko sveikata niekaip negerėjo. Po kelių dienų mažylis vėl grįžo į kliniką, kur jam buvo atlikti visi tyrimai. Po jų prireikė ir antros operacijos, kurios metu šuniukui buvo sutvarkyta atsivėrusi žaizda skrandyje. Bet ir po dviejų operacijų šuniukas ne sveiko, o tiesiog silpo akyse. Po dviejų savaičių veisėja vėl atvežė Grufą į kliniką, tik šį kartą jau visiškai kritinės būklės. Dar kartą atlikti tyrimai parodė, kad mažylio bėdos nesibaigė – jam buvo nustatytas kepenų šuntas – įgimta patologija, neleidžianti aprūpinti kepenų maistinėmis medžiagomis. Gyvūnai turintys tokią patologiją neoperuojami dažniausiai gyvena ne ilgiau vienerių metų.

Ir čia Grufo veisėja pasidavė – ji nebegalėjo sau finansiškai leisti gydyti šuns. Todėl Jakovo klinikos gydytojai paprašė šuniuką perduoti jiems, nes migdyti tokio mažo ir mielo gyvūno jie negalėjo. Veisėja sutiko. O tada Grufo gyvenime atsirado Kristina ir jos šeima.

„Mano dukra Gerda dirba asistente Jakovo klinikoje ir vieną dieną ji man paskambino maldaudama priimti sunkiai sergantį mažylį ir pabandyti jį išgydyti. Mes labai mylime gyvūnus, turime jų nevieną, todėl nedvejojome. Taip Grufas tapo mūsų šeimos nariu. Aš esu vaikų darželio auklėtoja, todėl vardą jam daviau pagal pasaką, kurią dažnai skaitydavau vaikams – Grufas toje pasakoje stiprus ir atkaklus herojus.“ – pasakojo sergančiam mažyliui namus suteikusi Kristina.

Taip sergantis šuniukas rado mylinčią šeimą, o Jakovo klinikoje Grufu nuo pat pradžių rūpinosi ir jį gydė daktarė Laima Žiukė, kuri taip pat labai išgyveno dėl mažojo paciento: „Grufas buvo labai nusilpęs šuo, tačiau visa mūsų gydytojų komanda ir šeimininkai nesiruošėm pasiduoti. Norint, kad Grufas gyventų, jam reikėjo atlikti jau trečią – kepenų šuntą koreguojančią operaciją. Po operacijos Grufas jautėsi blogai, kepenys pradėjo atsisakinėti, tačiau mes nepasidavėm ir vaistų pagalba kepenų veiklą pavyko atstatyti per kelias savaites. Vos lengviau atsikvėpę išleidome Grufą namo – po mažiau nei mėnesio jis pas mus grįžo su ištinusiomis sėklidėmis. Diagnozė – ūmus sėklėtakių uždegimas ir jau ketvirtoji operacija – skubi kastracija. Ir kai atrodo – kiek tas mažas šuniukas gali pakelti, bėdos nesibaigė, po kastracijos operacijos Grufui ėmė ir atsisakė inkstai.“

Jakovo veterinarijos centras

Kristina tą laikotarpį prisimena su ašaromis akyse. Vietoje to, kad Grufas džiaugtųsi vaikyste – jis savo dienas leido klinikoje kovodamas už savo gyvybę. „Mus gydė visas klinikos personalas, daktaras Marius Aniškevičius operavo kepenų šuntą, Linas Piečiukaitis operavo sėklides, nuostabi gydytoja Laima Žiukė rūpinosi Grufo inkstais ir kitais tyrimais. O kur dar klinikos asistentės, kurios įdėjo labai daug darbo, kad Grufas jaustųsi klinikoje kuo patogiau. Atsisakius inkstams mums pasiūlė daryti jam dializę, tačiau nuvykus į kliniką Kaune, kurioje daromos dializės, mums pasakė, kad jis jos tiesiog neišgyvens. Grįžome į Jakovo kliniką, kur gydytoja Laima ėmėsi kovoti dėl jo gyvybės – jam buvo įstatytas maitinimo zondas, šlapimo kateteris, visą parą nuolat lašinamos lašinės. Porą savaičių buvome be miego, nes nuolat jį prižiūrėjome. Jis buvo labai silpnas, vos galėdavo pakilti ant kojyčių, aš jau vienu metu galvojau, kad reikia viską baigti ir jį paleisti. Buvo baisu, kad mes jį kankinam. Tačiau gydytoja Laima vis mane įkvėpdavo nepasiduoti, todėl aš kiek paverkdavau ir vėl kantriai juo rūpinausi. Mes visi dirbom savo darbą – gydytojai gydė, mes rūpinomės ir mylėjome, o Grufo vienintelis darbas buvo nenumirti.“ – prisimena Kristina.

„Tai, kad Grufui pavyko pasveikti yra stebuklas, bet aš tikiu savo pacientais, būna, kad susiduriu su tuo, jog tie, kuriems duodu vos pusę procento gyventi, ima ir atsistoja ant kojų. O Grufas buvo šuo, kuris nenorėjo mirti. Jis turėjo tam labai daug progų, bet nepasidavė. Kad ir koks silpnas jis buvo jis kas rytą nubusdavo pasiruošęs kovoti dėl savo gyvenimo, pasiruošęs kentėti visas procedūras ir adatų dūrius. Ir mums pavyko, dvi savaites trukusi lašinių terapija padėjo ir šunelio inkstai visiškai atsistatė, jis pradėjo valgyti pats ir galiausiai sveikas išvyko namo.“ – pasakojo gydytoja Laima Žiukė.

Lapkričio viduryje Grufas atšventė savo pirmąjį gimtadienį. Deja, šuniukas nėra visiškai sveikas, greičiausiai nuo didelio kiekio narkozių jam išsivystė epilepsija, tačiau ji nesunki ir kontroliuojama vaistais. Grufas vis lankosi Jakovo klinikoje, o jo šeimininkė džiaugiasi, kad galiausiai po tiek ligų Grufas gali gyventi visavertį gyvenimą: „Po tokios sunkios vaikystės Grufas yra šuo, kuris labai nepasitiki svetimais žmonėmis, bet savo šeimą jis be galo myli, o jo didelės ir dėkingos akys atperka visus tada patirtus sunkumus. Aš esu labai dėkinga visiems gydytojams ir asistentėms už rūpestį, nenuleistas rankas ir padovanotą Grufiuko gyvenimą.“

Jakovo

Sėkmės stebuklai Jakovo klinikoje

Jus aptarnaujantys veterinarijos gydytojai yra šios srities profesionalai.

Prenumeruokite
naujienlaiškį!

Pirmieji sužinokite naudingus patarimus Jūsų augintiniams ir susipažinkite su kitų gyvūnų sėkmės istorijomis!

dog