Bučkio istorija – sudraskytas šunelis gavęs antrą gyvenimą

Susipažinkite su Bučkiu, 3 metų Rusų žaisliuku, kuris savo vardą gavo todėl, kad labai mėgsta visus bučiuoti. Bučkis išties myli visus – ir žmones, ir gyvūnus, ir gyvenimą, kurio vieną rugsėjo dieną vos neprarado.

Tą vakarą Bučkio šeimininkė Natalija grįžusi namo atidarė kiemo vartus ir į lauką išleido pasiilgusį jos Bučiuką. Mažas šunelis ramiai vaikštinėjo savo namo kieme kol staiga šeimininkė išgirdo širdį veriantį klyksmą. „Aš pagalvojau, kad klykia vaikas, taip baisiai tai skambėjo, atsisukau ir pamačiau didelį šunį įbėgusį į mano kiemą ir tiesiog taršantį mano Bučkį. Pamenu, kad tiesiog suakmenėjau, o to šuns šeimininkas šaukė savo japonų akitai, kad paleistų Bučkį iš nasrų. Kai tas šuo Bučiuką paleido, šeimininkas su juo tiesiog pabėgo, o Bučkis paėjęs kelis žingsnius susmuko ant žemės. Pribėgusi prie jo pamačiau, kad kraujas liejasi tiesiog fontanu, tokiais pulsuojančiais pliūpsniais. Nieko nelaukusi čiupau šunį, prispaudžiau pledą prie žaizdos ir išlėkiau į veterinarijos kliniką.“ – vieną baisiausių dienų gyvenime prisiminė Natalija.

Natalija su sudraskytu šuniuku nuvyko į veterinarijos kliniką šalia namų, kurioje gydytojas pamatęs Bučkio sužalojimus kuo skubiau juos nukreipė į Jakovo veterinarijos centrą, nes pats padėti taip stipriai sukandžiotam gyvūnui neturėjo galimybių. Natalija skubėjo kuo greičiau gauti šuneliui pagalbos ir labai nerimavo, kad gali nespėti: „Gatvėje buvo kamščiai, o Bučkis pradėjo sunkiai kvėpuoti ir tiesiog pūstis akyse, kaip balionas. Jis neinkštė, tiesiog žiūrėjo į mane tokiomis akimis, lyg norėtų atsisveikinti. Aš visa drebėjau ir vis kartojau jam, kad kvėpuotų, kad nepasiduotų. Kai atvykome į Jakovo veterinarijos centrą mūsų jau laukė pasiruošusi gydytojų komanda, kuri skubiai padarė Bučkiui rentgeną ir iškart nunešė į operacinę. Pamenu, kad mano šunį apstojo penkių žmonių komanda, tada dar pagalvojau, kad vaizdas lyg iš kokio filmo apie ligoninę. O tada nutiko baisiausia – daktaras mane pakvietė į šoną ir liepė važiuoti namo. Pasakė, kad situacija labai bloga ir kad gali būti, jog Bučkis operacijos net neatlaikys.“

Bučkio priežiūra išties buvo nelengva. Pirmas tris paras šuo dieną leisdavo Jakovo veterinarijos centre, o naktį važiuodavo į visą parą veikiančią gyvūnų ligoninę- jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Į krūtinės ląstą jam buvo įvesta sistema, traukianti susikaupusius skysčius bei orą, mažas šuniukas buvo visas subintuotas, norint palaikyti maksimalų žaizdos spaudimą. Dėl po operacijos padidėjusių kepenų rodiklių Bučkiui buvo taikoma lašinių terapija ir žinoma vaistai – antibiotikai ir nemažai nuskausminamųjų, nes tokie pažeidimai sukelia didelį skausmą. Ir kai po keturių gydymo dienų Bučkis pirmą kartą bandė gydytojui Viliui kąsti – tai buvo pirmas ženklas, kad šis šuo ruošiasi pasveikti.

Mėnesį laiko Bučkis su savo šeimininkais lankėsi Jakovo veterinarijos centre. Iš pradžių jis buvo silpnas ir apatiškas, vandenį gėrė tik iš savo šeimininkės burnos. Tačiau po truputį pradėjo valgyti ir sveikti. Skysčius traukianti sistema buvo išimta po savaitės, po 16 dienų nuimti stipriai veržę bintai, po 22 dienų ištraukti siūlai. Likęs negražus randas visada primins tą baisią dieną, kai Bučiukas vos neatsisveikino su šiuo pasauliu.

„Bučkio atveju labai padėjo ir greita jo šeimininkės reakcija, jei jie būtų ilgiau delsę Bučkio greičiausiai jau nebūtų su mumis. Ir žinoma – darnus mūsų visos komandos darbas. Šiam šuniui tikrai pasisekė.“ – pasakojo gydytojas Vilius.

Būtent už darnų visos komandos darbą ir yra dėkinga Bučkio šeimininkė Natalija. Šiandien Bučkis jau visiškai pasveikęs ir vėl be galo judrus. Ir smagiausia, kad ši nelaimė neišgąsdino mažo šuniuko – jis ir toliau be galo pasitiki visais gyvūnais ir žmonėmis.