Grando istorija: koja, kurią pavyko išsaugoti
Le Grandas, namie švelniai šaukiamas Granduku, atrodo išties įspūdingai, 75 kilogramus sveriantis vokiečių dogas savo šeimininkus džiugina ne tik nuostabiu charakteriu, bet ir puikiais pasiekimais šunų parodose. Grando šeimininkė Elena augina jau penktą šios veislės šunį ir yra įsitikinusi, kad protingesnių šunų už dogus nebūna. Deja, net ir patiems protingiausiems šunims būna nutinka nelaimės.
- Viskas prasidėjo kai Grandas vaikščiodamas miške nusilaužė nagą. Po gydymo antibiotikais nagas ataugo netaisyklingai, įaugo į mėsą ir galinėje Grando kojoje atsivėrė negyjanti žaizda.
- Veterinarijos gydytojas pasiūlė šalinti visą kojos pirštą kartu su nagu. Tačiau po šios operacijos grįžus namo po paros šuo pradėjo labai šlubuoti, stipriai pakilo temperatūra, koja siaubingai ištino.
- Mūsų klinikoje pasiūlė jo koją amputuoti arba šunį migdyti. Tada mano draugė pasiūlė bandyti kreiptis į kitą kliniką antrai nuomonei, taip mes su Grandu atsidūrėme Jakovo veterinarijos centre.
Tedžio istorija – plyšęs skrandis ir begalinis noras gyventi kai šansų beveik nėra.
Maltos bišonas Tedis šiaulietės Anetos šeimoje gyvena jau 15 metų. „Gyvena“ – per silpnas žodis, nes Tedis šeimoje karaliauja, o šeimininkai taikosi prie jo stipraus charakterio.
- Vieną dieną šeimininkai pastebėjo, kad šuo pradėjo vemti krauju.
- Norint išsiaiškinti kraujavimo iš skrandžio priežastį buvo nutarta atlikti endoskopijos tyrimą. Tačiau tyrimo metu Tedžio pilvas staiga išsipūtė ir mažam šuniukui pradėjo stoti širdis.
- „Kai mums paskambinę pasakė, kad procedūros metu jis vos nenumirė ir paklausė ar bandom šuniuką gelbėti toliau – labai išsigandom. Bet nusprendėm bandyt viską, kas tik įmanoma, Tedis mūsų šeimos narys.“- prisiminė Aneta.
Geručio istorija – galimybė vėl vaikščioti po labai sunkios traumos.
Susipažinkite su Geručiu, dailiu ir nemažu katinu, kurį jo šeimininkė Virginija pasiėmė iš prieglaudos. „Kam pirkti gyvūną, jei gali priglausti tą, kuriam reikia namų?“ – teigia Virginija, kuri savo katiną pamatė internete, prieglaudos puslapyje ir susižavėjo jo didingu stotu ir labai geromis akimis. Iš čia kilo ir katino vardas Gerutis: „Prieglaudoje jį vadino Elviu, bet man tas vardas visai netiko, jis buvo toks švelnus ir geras, todėl tapo Geručiu.“
- Vieną Gerutis parbėgo, atsigulė viduryje kiemo ir nebejudėjo skaudžiai miaukdamas. Šeimininkė nematė, kas įvyko, atvirų žaizdų nebuvo, bet buvo aišku, kad įvyko kažkas baisaus.
- Geručiui nedelsiant buvo atliktas rentgenas, kuris parodė, kad lūžių nėra, tačiau abu katino galinių kojų sąnariai išnirę.
- „Gyvūnų traumos yra mano kasdienybė, tačiau tokią traumą kaip Geručio aš pamačiau pirmą kartą” – sakė Jakovo klinikos gydytojas Vytautas Parapijonavičius.
Leksuso istorija – kaip net ir po mirties gali tapti tėčiu.
Veisėja Ana savo darbą su rusų kurtų (borzoi) veisle pradėjo prieš daugiau nei 30 metų. Jos veislyne užaugo ne vienas čempionas, o veisėja savo veisimo liniją tęsė metai iš metų. Tačiau kiekvienas veisėjas žino, kad gali labai daug ką planuoti, bet visada yra kas tavo planus sugadina. Taip nutiko ir Anai, paskutinės likusios veislyne kalės bendrasavininkė nusprendė sutarties nebesilaikyti ir be Anos žinios kalytę sterilizavo. Veisėjos planai sugriuvo, vienintelis kelias norint pratęsti veislyno liniją buvo pirkti naują, tinkančią veislynui kalę ir kergti ją su vieninteliu likusiu veislyno patinu – Leksusu.
- Leksusas buvo nuostabus patinas, ne tik savo išvaizda ir titulais, bet ir charakteriu – lyderis, ramus, rūpestingas, toks šuo, kurį namie auginti labai lengva.
- Mes nusipirkome naują kalytę ir laukėme kol ji subręs kergimui. Deja, Leksusas šios dienos nebesulaukė.
- Leksusas mirė staigiai – nuo kraujo užkrėtimo. Tačiau vilties, susilaukti jo šuniukų padėjo Anos sprendimas prieš kelerius metus surinkti ir užšaldyti Leksuso spermą.
