Geručio istorija – galimybė vėl vaikščioti po labai sunkios traumos.

Susipažinkite su Geručiu, dailiu ir nemažu katinu, kurį jo šeimininkė Virginija pasiėmė iš prieglaudos. „Kam pirkti gyvūną, jei gali priglausti tą, kuriam reikia namų?“ – teigia Virginija, kuri savo katiną pamatė internete, prieglaudos puslapyje ir susižavėjo jo didingu stotu ir labai geromis akimis. Iš čia kilo ir katino vardas Gerutis: „Prieglaudoje jį vadino Elviu, bet man tas vardas visai netiko, jis buvo toks švelnus ir geras, todėl tapo Geručiu.“

Gerutis su savo šeimininke puikiai leido laiką – katinas turėjo galimybę išeiti į privataus namo kiemo teritoriją, kur užsilipęs ant tvoros dažnai stebėdavo aplinką. Tačiau vieną dieną Geručio įprastas pasivaikščiojimas kieme virto tragedija. „Aš tuo metu buvau užsiėmusi sodo darbais, pastebėjau, kad kaimynas už tvoros vedžioja palaidą didelį šunį ir netrukus išgirdau didelį garsą, lyg kažkas būtų stipriai trenkęsis į mano tvorą. Po akimirkos parbėgo išsigandęs Gerutis, kuris tiesiog atsigulė viduryje kiemo ir nebejudėjo skaudžiai miaukdamas. Pribėgau jo apžiūrėti – atvirų žaizdų neradau, bet mano mylimas katinas nebegalėjo atsikelti, galinės jo kojos buvo visiškai nejudrios, o jo skaudus miaukimas tiesiog varė iš proto. Ar šuo jį pačiupo, ar jis nukrito nuo tvoros – nemačiau, bet įvyko kažkas baisaus dėl ko Gerutis nebegalėjo judėti.“ – pasakojo Virginija.

Geručio operacija nebuvo lengva – gydytojas vietoje nutrauktų, turėjo pritvirtinti dirbtinius sąnario raiščius, kurie mums atrodytų lyg žvejybinis valas. Operacijos metu dirbtinių raiščių ir metalinės plokštelės pagalba teko stabilizuoti sąnarius ir tikėtis geriausio – kad po operacijos katinas vėl pradės vaikščioti. Virginija lengviau atsikvėpė sužinojusi, kad operacija pavyko ir Gerutis ją atlaikė. Tačiau po operacijos Gerutis vaikščioti neskubėjo, tuo labai išgąsdindamas savo šeimininkę. „Po operacijos jis visai nenorėjo stotis ant kojų, aš jį bandydavau pastatyti, o jis guldavosi. Didžiausia bėda, kad jis nevaikščiodamas negalėjo nueiti į tualetą, todėl po kelių dienų pilvukas išsipūtė ir pasidarė kietas. Sunerimau, vėl užsirašiau į kliniką ir įdėjusi Gerutį į transportavimo boksą išvažiavau statyti jam klizmos. Tačiau nuvažiavus kelis šimtus metrų nuo namų – jis iš streso viską padarė transportavimo dėžutėje. Dar niekada nebuvau tokia laiminga bokse apsikakojusiu katinu. Todėl kelias dienas tai tapo mūsų rutina – dėdavau jį į boksą ir mašiną, kur šiek tiek pavažiavus jis pasituštindavo.“ – prisiminė Virginija.

Praėjus šešioms dienoms po operacijos Gerutis galiausiai atsistojo ant kojų ir žengė pirmus netvirtus savo žingsnius, tuo labai pradžiugindamas savo šeimininkę. „Gydytojas Vytautas sakė, kad Geručiui atlikta labai sudėtinga operacija, todėl greito rezultato tikėtis nereikia. Kai jis pradėjo eiti – aš labai džiaugiausi, kasdien jo žingsniukai stiprėjo. Šiandien jis jau puikiai eina tuštintis į dėžutę, išlipa iš lovos ir pats džiaugiasi atgauta galimybe judėti.“ – džiaugėsi kačiuko šeimininkė. Nors operacijos randai dar nesugijo, Gerutis kasdien vis tvirčiau juda, tik vengia vėl šokti ant tvoros, lyg žinodamas, kad čia prasideda nemalonumai.

„Gerokai anksčiau tokia diagnozė šuniui ar katinui būtų reiškusi galinių kojų paralyžių arba eutanaziją. Šiandien po sunkių lūžių ar raiščių nutraukimo pastatome gyvūnus vėl ant kojų ir suteikiame galimybę judėti. Taip, ne visada jie vėl laksto kaip anksčiau, būna, kad pašlubuoja, bet tai yra sugražinta galimybė judėti savomis kojomis. Kai traukiau Geručiui siūlus ir pamačiau kaip jis tvirtai stovi ant kojų – labai džiaugiausi, nes kiekvienas vėl vaikštantis pacientas man suteikia laimės.“ – teigė veterinarijos gydytojas Vytautas Parapijonavičius.