„Ta savaitė, kai gydėm Parį nuo ketoacidozės man buvo tragiška, aš aišku internete prisikaičiau, kad būna, kad šunys tos intoksikacijos neatlaiko ir miršta. Buvo labai baisu, vis klausinėjau gydytojos Agnės ar jis išgyvens, o ji mane guodė. Paris atlaikė, po savaitės intoksikacija baigėsi, galėjom labiau atsikvėpti ir nevažinėti kasdien į kliniką kelių valandų lašinėms. Bet tada aš susidūriau su kita problema – diabeto kontrole. Norint žinoti koks yra šuns cukraus kiekis kraujyje reikia kasdien bent jau porą kartų per dieną paimti iš jo lašą kraujo ir pamatuoti tokiu specialiu aparatu – gliukomatu. Aparatą aš įsigijau, bet tas kasdienis kraujo ėmimas man tapo iššūkiu – Paris labai greitai suprato, kad ausų badymas adata yra klaikiai nemaloni procedūra ir iš visų savo šuniškų jėgų jai priešinosi. Jis klykdavo, kąsdavo, muistydavosi ir purtydavosi. Tai buvo kasdienis stresas man ir šuniui. Ir dažniausiai aš tą kovą su juo pralaimėdavau.“ – prisiminė Pariuko šeimininkė Skaiva.
Skaiva teigė, kad su diabetu ji susidūrė pirmą kartą savo gyvenime, todėl kaip ir visi šiuolaikiniai žmonės pradėjo ieškoti informacijos apie ligą internete: „Aš įstojau į žmonių diabetikų grupę FB, skaičiau visus įmanomus straipsnius, kol netyčia radau, kad Australijoje diabetu sergančiai koalai buvo įstatytas žmogiškas diabeto sensorius cukraus kiekiui matuoti. „Jei galima koalai, kodėl negalima Pariui?“ – pagalvojau ir šią idėją pasiūliau savo šuns gydytojai. Neslėpsiu, daug kas į mano idėją žiūrėjo skeptiškai, sakė, kad žmonių sensorius ant šuns nesilaikys, kad čia pinigų mėtymas į balą, bet aš buvau labai pavargus badyti Pariui ausis, todėl su gydytoja Agne nusprendėm rizikuoti. Vienas sensorius 14 dienų, jei tiek išsilaiko, kainuoja apie 50 eurų, tai nėra pigu, bet šie pinigai verti, kad mano šuo kasdien nejaustų streso.“
Taip Paris tapo pirmu šunimi Lietuvoje, kuriam buvo įstatytas žmogiškas diabeto sensorius cukraus kiekiui matuoti. Nuskutus šuns kailį sensorius įšaunamas į odą, jis turi mažą adatėlę, kuri leidžia dvi savaites gauti tikslius cukraus kiekio kraujyje duomenis tiesiai į telefone esančią programėlę. Užtenka tik priglausti telefoną prie gyvūno. „Pirmą sensorių Pariui statėme abi su šeimininke drebančiomis rankomis, bet mums pavyko, jis puikiai veikė ir Pariui nebereikėjo kasdien badyti ausų. Šeimininkė visos paros duomenis dabar gauna į telefoną ir gali stebėti kaip kyla ar krenta cukrus, tai labai patogu. Ir sensorius puikiai laikosi ant šuns, Paris išvaikšto visas 14 dienų, kol jis veikia. Po sėkmingo Pario bandymo tokius sensorius įsistatė dar keli mūsų klinikos gyvūnai. Girdėjau, kad kolegos iš kitų klinikų taip pat domisi mūsų patirtimi. Sensoriai labai palengvina diabetu sergančio gyvūno priežiūrą ir kontrolę.“ – teigė gydytoja Agnė Blaževičienė.
Paris jau 4 mėnesius nešioja diabeto sensorius, kurie leidžia laiku pastebėti cukraus nukritimus ir šuolius ir pagal tai reguliuoti leidžiamo insulino kiekį. Šuns sergančio diabetu priežiūra nėra labai paprasta – reikia sureguliuoti mitybą, atsisakyti visų cukraus kiekį keliančių produktų, stebėti šuns savijautą ir du kartus per dieną leisti insuliną. Bet kartu su rūpestingais šeimininkais tokie šunys gali nugyventi dar ilgus metus. Diabetas nėra reta liga, gydytoja Agnė Blaževičienė teigia, kad net 10 procentų visų jos pacientų turi šią diagnozę. Diabetas dažniau pasitaiko jau pagyvenusiems gyvūnams ir ypač tiems, kurie turi antsvorio. Todėl norint užbėgti už akių šiai ligai, reikėtų visiems šunims ir katėms, sulaukusiems 7 metų amžiaus, bent kartą per metus atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus. Ir jei pastebite, kad jūsų gyvūnas pradėjo gerti daugiau vandens, dažniau šlapintis, jam krenta svoris ar net atsirado saldus kvapas iš nasrų – nelaukite ir patikrinkite jo sveikatą.
