Belgų aviganio mišrūnė Lota išties ypatingas šuo. Šuo, kuris sakytum turi 9 gyvenimus, nors Lota tikrai ne katė. Lota – kovotoja jau nuo pirmų savo gyvenimo dienų. Visai mažytę Lotą ir jos sesutes bei broliuką gruodžio mėnesį, spaudžiant begaliniam šalčiui dėžėje prie Klaipėdos santuokų rūmų paliko kažkoks „geras“ žmogus. Kitą rytą moteris radusi suledėjusius šuniukus nuvežė juos į prieglaudą. Lota išgyveno. Netrukus toje prieglaudoje kilo didelis gaisras, Lota išgyveno ir jį. Patyrusi ir šalto, ir karšto tiesiogine šių žodžių prasme, Lota galiausiai pateko į savo šeimą, šeimą, kurioje ją vadina vaiku ir besąlygiškai myli. Lotą į savo namus priglaudė Julijos šeima.
Lotos šeimininkė, pasakodama savo šuns istoriją negalėjo suvaldyti ašarų: „Lota mano širdies šuo, mes su ja išmaišėm pusę Europos, mes su ja miegam vienoje lovoje, mes ją vadinam mūsų vaiku ir labai mylim.“ Tačiau nepaisant begalinės šeimininkų meilės, sulaukusi devynerių metų Lota vieną dieną pasijuto blogai. Kalytė pasidarė vangi, atsisakė maisto, vėmė, nebenorėjo net mylimiausių skaniukų. Mažo miestelio veterinarijos gydytojai iš pradžių įtarė erkių sukeliamą babeziozę, todėl pasiūlė išsamesnius tyrimus atlikti Vilniaus Jakovo veterinarijos centre.
