Lėtinės inkstų ligos

Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius pacientų, sergančių lėtinėmis inkstų ligomis (LIL), gydymo būdus. Akivaizdu, kad ne kiekvienam gyvūnui galima paskirti kiekvieną iš žemiau aprašomų gydymo būdų, tačiau ligai progresuojant, kruopšti paciento progreso stebėsena gali padėti nustatyti problemas, kurias galima spręsti tinkamo gydymo pagalba.

Gydant lėtines inkstų ligas galima daug padaryti, kad būtų pagerinta gyvūno gyvenimo kokybė. Norint pagerinti paciento gyvenimo kokybę, būtina ankstyva intervencija, reguliari stebėsena bei atitinkamo gydymo pritaikymas atsižvelgus į ligos progresavimą. Jei lauksite kol liga pažengs ir tik tada pradėsite intensyvų gydymą, toks gydymas ne visada bus priimtinas Jūsų gyvūnui.

Pagrindiniai gydymo dieta tikslai – sumažinti su uremija susijusius klinikinius požymius ir sulėtinti ligos progresavimą. Uremija – tai apsinuodijimas medžiagų apykaitos produktais, sutrikus jų išskyrimui su šlapimu dėl inkstų ligų, kai inkstai dėl sutrikusios funkcijos negali išskirti ir pašalinti šių junginių, arba dėl perteklinės šių junginių sintezės, kai inkstai nepajėgūs tokio didelio kiekio išskirti.

Gydomųjų ėdalų, skirtų pacientams, sergantiems inkstų ligomis, sudėtyje yra mažas fosforo ir baltymų kiekis lyginant su tipiškais suaugusių augintinių ėdalais. Pamažintas fosforo kiekis yra ko gero svarbiausia savybė. Tyrimai rodo, kad fosforo apribojimas ėdale katėms sumažina inkstų mineralizaciją ir fibrozę, lėtina šunų inkstų funkcijos silpimą ir didina išgyvenamumą.

Baltymų apribojimas ėdale buvo tiriamas ilgą laiką, siekiant nustatyti jo vaidmenį apsaugant šunis ir kates nuo LIL progresavimo. Ruošiant ėdalą suaugusioms katėms ir šunims, sergantiems LIL, be fosforo ir baltymų apribojimo yra ir kitų mitybos pakeitimo galimybių.

Štai keletas gyvūnų mitybos pakeitimo pasiūlymų, lyginant su dietinėmis rekomendacijomis įprastiniuose suaugusių šunų ir kačių ėdaluose:

– padidinkite ėdalo kaloringumą, kad kompensuotumėte galimą mažesnį ėdalo suvartojimą. Pacientai, kurie maitinasi nepakankamai ir jaučiasi blogai, energijos gauna raumenų sąskaita. Dėl to gyvūnams gali išsivysti raumenų išsekimas, svorio netekimas, o pacientams, sergantiems pažengusiomis LIL stadijomis, tokių komplikacijų reikėtų vengti;

– gydomieji ėdalai katėms gali sudėtyje turėti kalio, nes katės, sergančios LIL, gali turėti polinkį į hipokalemiją (hipokalemija – tai organizmo būklė, kurios metu sumažėja kalio koncentracija kraujyje);

– sumažinkite Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgščių santykį ėdale ir padidinkite Omega-3 riebalų rūgščių kiekį. Tiriant inkstų ligomis sergančius šunis buvo nustatyta, kad šunų, gavusių ėdalo su Omega-3 polinesočiosiomis riebiosiomis rūgštimis (PNRR), mirtingumas sumažėjo, pagerėjo inkstų funkcija, aptikta mažiau inkstų pažeidimų ir mažiau proteinurijos nei šunims, gavusiems ėdalo su sočiosiomis arba Omega-6 rūgštimis. Ėdalo papildymas Omega-3 PNRR gali pakeisti hipertenzijos ir hipertrofijos glomeruluose vystymąsi. Deja, panašių tyrimų su katėmis atlikta nebuvo.

– laikydamiesi inkstų funkcijai naudingos dietos, venkite natrio pertekliaus ir naudokite šarminius maisto produktus, kurie padės apriboti metabolinę acidozę. Nežymus natrio apribojimas ėdale tinka LIL pacientams.

Tyrimuose, paskelbtuose 2003 m., buvo tiriama 50 kačių, kurioms diagnozuotas inkstų nepakankamumas. 29 katėms buvo taikoma inkstų gydomoji dieta, o 21  katė buvo šeriama įprastiniu ėdalu. Kačių, kurioms buvo taikoma inkstų dieta, vidutinis išgyvenimo laikas buvo ilgesnis (633 dienos) nei kačių, ėdusių įprastą ėdalą (264 dienos). Tyrimo modelis nebuvo idealus, nes katėms ėdalų grupės buvo priskirtos neatsitiktinai, o veterinarams ir kačių šeimininkams buvo žinoma, kuo šeriama katė. Visiems šeimininkams buvo pasiūlyta katėms taikyti inkstų dieta ir katės, ėdusios tą ėdalą buvo priskirtos inkstų ėdalo grupei. Katės, kurios atsisakė ėsti inkstų dietai būdingą maistą, buvo šeriamos įprastiniu kačių ėdalu su skirtingu kiekiu šviežios mėsos ar žuvies. Akivaizdu, kad paklaida buvo dėl to, kad sveikesnės katės pateko į bandomąją grupę, o blogiau besijaučiančios su mažesniu apetitu katės pateko į kontrolinę grupę ir todėl, kad jų būklė buvo blogesnė, jos gyveno trumpiau.

Kitas retrospektyvus tyrimas buvo paskelbtas 2005 m. Nyderlanduose. Autoriai analizavo veterinarijos klinikų (n=31) duomenų bazes, ieškodami kačių, kurioms buvo diagnozuotas lėtinis inkstų nepakankamumas ir kokia dieta tokioms katėms buvo paskirta. Jie palygino išgyvenimo laiką kačių, šertų inkstų dieta (n=146) ir kačių, šertų įprastu ėdalu (n=175). Vidutinis išgyvenimo laikas kontrolinėje grupėje buvo 7 mėnesiai, kai tuo tarpu pacientų, šertų įvairiomis inkstų dietomis, vidutinis išgyvenimo laikas siekė 12–23 mėnesius. Šis tyrimas taip pat nebuvo idealus. Jame nebuvo atsitiktinės atrankos ir jis nebuvo aklas. Kontrolinėje grupėje buvo didelė dietų įvairovė, o inkstų dietos grupėje buvo net 7 skirtingos komercinės inkstų dietos. Inkstų nepakankamumas kai kuriais atvejais buvo diagnozuotas remiantis tik azotemija, kartais – be ŠST (šlapimo specifinis tankis) tyrimo. Be to, duomenys apie dietą buvo surinkti tik iš informacijos, ar veterinaras paskyrė inkstų dietą ar ne. Tolimesnių duomenų apie tai, ar katės ėdė tik išskirtinai inkstų dietą ir ar tai buvo ilgą laiką, nėra.

Minesotoje (JAV) buvo atlikti du atsitiktinių imčių kontroliuojami klinikiniai tyrimai, siekiant įvertinti dietų modifikacijų poveikį šunims ir katėms su spontaniniu lėtiniu inkstų nepakankamumu. Tyrimų su šunimis rezultatai buvo paskelbti 2002 m., su katėmis – 2006 m.

Abiejuose tyrimuose atsitiktinių imčių būdu savininkų šunys ir katės buvo šeriami kontroliniu ėdalu arba jiems buvo taikyta inkstų dieta (Hill’s Prescription Diet feline ar Canine k/d sausas maistas). 2 metus buvo stebimas gyvūnų išgyvenimo laikas ir klinikiniai požymiai, susijusę su uremija.

Tyrime su katėmis (n=45) inkstų dietos grupėje buvo žymiai mažiau gaišimų dėl inkstų ligos (0 %) nei kontrolinėje grupėje (26,1 %) ir žymiai mažesniam kačių skaičiui išsivystė požymiai, susiję su uremija (n=0) nei kontrolinėje grupėje (21,7 %).

Panašūs rezultatai buvo gauti ir su šunimis (n=38). Lyginant su kontroline grupe, pacientų, kuriems buvo taikoma inkstų dieta, išgyvenimo laikas buvo ženkliai ilgesnis ir 75% sumažėjo ureminės krizės rizika.

Katės, dalyvavusios tyrime, sirgo 2 ar 3 stadijos inkstų nepakankamumu, o šunys – labiau progresavusia 3 ir 4 stadijos liga.

Dauguma veterinarų supranta, kad inkstų dieta yra svarbi LIL gydymo dalis, tačiau dideliu rūpesčiu tampa paciento pripratinimas prie naujos dietos. Kadangi žinome, kokia yra tokios dietos nauda, verta gerai pasistengti pratinant gyvūną prie pasikeitusios mitybos.

Pripratinti pacientus prie naujos dietos yra kur kas lengviau, kai yra ankstyva LIL stadija. Vėliau, kai pacientams suprastėja apetitas, jie prastai ėda net ir įprastinį ėdalą. Ypač svarbu, kad nuo įprastinio ėdalo prie gydomosios dietos pacientas būtų pervedamas lėtai. Įprastai rekomenduojama pervesti per 7–14 dienų, bet nebus problemos, jei procesas užtruks ir ilgiau. Ypač naudinga, jei pacientas ilgam laikui pripranta prie pasikeitusios dietos.

Šunims ir katėms ėdalo tekstūra yra svarbi ir įtakoja ėdamumą. Gyvūną, sergantį LIL, geriausia būtų šerti konservuotu ėdalu tam, kad padidėtų vandens sunaudojimą su pašaru. Jei gyvūnas pripratęs prie sauso ėdalo, tokios pat formos inkstų dieta būtų priimtinesnė dėl panašios tekstūros.

Kitas patarimas – venkite pradėti naują dietą, kai gyvūnas serga ir yra veterinarijos klinikoje. Gyvūnas gali nenorėti ėdalo, jei jis susies dietą su pykinimu ar baime. Rekomenduojama susilaikyti nuo pašaro keitimo iki kol gyvūnas sugrįš į stabilią būklę ir atsidurs pažįstamoje aplinkoje. Žinoma, visa tai priklauso nuo gyvūno ir kiekvienam pacientui bei jo savininkui sprendimą reikėtų priimti individualiai.

Jei gyvūnas atsisako gydomosios inkstų dietos, reikia įvertinti esamą gyvūno dietą. Gali būti, kad yra dietinių pasirinkimų, kuriuos gyvūnas ės ir kurie yra tinkamesni nei esami. Ėdalai, pagaminti seniems ar vyresnio amžiaus gyvūnams, pasižymi kai kuriomis inkstų dietos savybėmis ir vengti didelio baltymų, fosforo ir druskos kiekio ėdale yra geriau nei nieko nedaryti.

Pagaliau, dažnai užduodamas klausimas – kokia yra prevencija? Nėra atliktų tyrimų, įrodančių, kad fosforo ir baltymų kiekio apribojimas vyresnio amžiaus kačių ar šunų su normalia inkstų veikla ėdale pavėlina LIL pasireiškimą tolimesniame jų gyvenime. Nerekomenduojama skirti inkstų dietos pacientui, kuriam inkstų nepakankamumas nėra diagnozuotas, tačiau vieną dieną, kai bus įmanoma diagnozuoti ankstyvąsias inkstų ligas, rekomendacijos dėl dietos gali pasikeisti.

Hipertenzija arba padidėjęs kraujo spaudimas – tai komplikuojantis faktorius, galintis atsirasti dėl LIL. Ji pasireiškia tiek šunims, tiek katėms, sergantiems LIL, tačiau katėms hipertenzija pasireiškia dažniau. Deja, bet epidemiologiniai tyrimų rezultatai gerų prognozių nežada.

Katės su aukštu kraujospūdžiu pakankamai gerai reaguoja į gydymą, o štai šunų aukštą kraujospūdį gali būti sunku kontroliuoti. Reikia stebėti visų LIL sergančių pacientų kraujospūdį. Reguliarus visų vyresnių nei 8 metai gyvūnų tikrinimas gali padėti nustatyti pacientus su hipertenzija dar prieš atsirandant tokioms antrinėms problemoms, kaip širdies ligos, tinklainės hemoragija ar net inkstų pažeidimas ir nepakankamumas. Inkstų nepakankamumo sukelta hipertenzija gali sukelti pakitimus širdyje, tinklainės pažeidimus ir gilesnius inkstų pažeidimus.

Hipertenzija gali būti LIL priežastimi ir pasekme. Katėms su idiopatine hipertenzija ar hipertenzija dėl hipertiroidizmo ir katėms bei šunims su hipertenzija ir širdies liga dėl padidėjusio spaudimo gali būti stipriai pažeisti glomerulai ir vamzdeliai.

Yra daug informacijos apie tai, koks yra „normalus“ kraujospūdis. IRIS hipertenzijos klasifikacija į rizikos lygius pagal sistolinį kraujospūdį:

Proteinurija – baltymų atsiradimas šlapime, dažniausiai inkstų įvairių ligų požymis. ACE inhibitoriai yra skiriami pacientų su LIL ir proteinurija gydymui. Proteinurija yra negatyvus prognozės rodiklis sergant LIL, taigi ACE inhibitorių naudojimo priežastis – sumažinti proteinuriją ir sulėtinti LIL progresiją, tuo pačiu pagerinant išgyvenimo laiką.

Pagal IRIS klasifikavimą, šunų, kurių baltymų ir kreatinino santykis šlapime (UPC) > 0,5, ir kačių UPC > 0,4, proteinurija yra laikoma žymia, o kai UPC < 0,2 – proteinurija laikoma nežymia.

Ribinei proteinurijai priskiriamos tarpinės UPC reikšmės. Šios ribos, apsprendžiančios proteinurijos sunkumą, yra nuolat peržiūrimos ir ateityje gali būti pamažintos.

Šiuo metu mikroalbuminurijos vaidmuo IRIS klasifikacijoje nėra nustatytas.

Šunims, sergantiems LIL, gali būti pažeisti glomerulai, atsirasti žymus baltymų netekimas ir išsivystyti klinikiniai požymiai, susiję su hipoproteinurija. Katėms, sergančioms LIL, glomerulų pažeidimai pasitaiko daug rečiau nei kanalėlių intersticiniai pažeidimai, todėl daugumai kačių pacienčių, sergančių LIL, baltymų netekimas yra pakankamai nežymus ir nesukelia žymių klinikinių požymių.

Nėra žinoma, ar mažo laipsnio proteinurija yra problemos dalis dėl perteklinio baltymų kiekio šlapime, dėl ko pažeidžiami likę nefronai ir progresuoja inkstų liga, ar proteinurija yra staigios ligos progresijos ženklas.

Taip pat buvo įrodyta, kad ACE inhibitoriai efektyviai mažina šunų ir kačių baltymų netekimą per glomerulus, nepriklausomai nuo proteinurijos laipsnio. Tačiau du dideli epidemiologiniai tyrimai negalėjo įrodyti, kad ACE inhibitoriai pagerina kačių su LIL išgyvenimą.

Tyrimuose su Samojedų veislės šunimis, kuriems būdingas paveldimas nefritas ir proteinurija, šunys, kurie buvo gydyti enalaprilu gyveno ilgiau nei kontrolinės grupės šunys.

Tyrimuose, paskelbtuose 2006 m., buvo analizuojama hipotezė, kad proteinurija yra nepriklausomai susijusi su kačių, sergančių inkstų nepakankamumu su hipertenzija ar be jos, išgyvenimu. Tyrimuose dalyvavo 136 katės: 28 – sveikos, 14 – su hipertenzija, 66 – su azotemija ir 28 – su hipertenzija ir azotemija. Tyrimuose buvo analizuojama kreatinino, UPC santykio, amžiaus ir hipertenzijos įtaka gaišimo ar eutanazijos rizikai. Didėjantis amžius, kreatinino lygis ir UPC 0,2–0,4 ar > 0,4 turėjo negatyvią prognozės reikšmę. Gydytos katės su hipertenzija neįtakojo sumažėjusio išgyvenimo lyginant su katėmis, kurios tyrimuose dalyvavo kaip turinčios normalų kraujospūdį. Kraujospūdis ir kreatinino koncentracija buvo ženkliai ir teigiamai susijusi su proteinurijos laipsniu.

Tais pačiais metais paskelbti Benric multicentriniai, atsitiktinių imčių, kontroliuojami klinikiniai tyrimai, kurių tikslas – įvertinti benazeprilo efektyvumą ir toleravimą. 3 metus trukusiame tyrime dalyvavo 192 katės, sergančios LIL. Buvo nustatyta, kad benazeprilas sumažino proteinuriją katėms, sergančioms LIL, nepriklausomai nuo proteinurijos laipsnio ir sunkumo, tačiau tarp kontrolinės ir gydytos grupės išgyvenimo trukmės jokio skirtumo nebuvo. Beje, tyrimo metu katės labai gerai toleravo benazeprilą.

Atliekant tyrimus buvo daug sunkumų ir tikėtina, kad ateityje, atliekant didesnės apimties ar trukmės tyrimą, bus gauti skirtingi rezultatai.

ACVIM sutarimo pareiškimas dėl proteinurijos rekomenduoja gydymo intervenciją proteinurijos sumažinimui, kai UPC > 2 šunims ir katėms pirmoje inkstų nepakankamumo stadijoje bei 2–4 stadijose, jei UPC > 0,5 šunims ir > 0,4 katėms.

Ar galima skirti ACE inhibitorius katėms, kurių UPC mažesnis, nei nurodyta aukščiau, veterinaras gali nuspręsti individualiai. Svarbu, kad jei ACE inhibitoriai vis tik yra naudojami, jie turi būti LIL gydymo strategijos dalimi ir naudojami tik pacientams, kurių skysčių balansas yra geras.

Jei paciento fosfatų lygis negali būti palaikomas normos ribose tik taikant gydomąją dietą, gali tekti papildomai naudoti fosfatų surišėjus. Aliuminio hidroksidas, aliuminio karbonatas, kalcio karbonatas ir kalcio acetatas yra rekomenduojami fosfatų surišėjai žarnyne. Kiti galimi produktai – lantano karbonatas ir sevelamero HCl.

Pradėjus naudoti fosfatų surišėjus, fosfatus reikia stebėti kas 10–14 dienų, kol jų lygis tampa stabilus ir kontroliuojamas. Tuomet dozė yra koreguojama atsižvelgiant į stebėsenos duomenis. Jei naudojamas fosfatų surišėjas kalcio pagrindu, kalcio lygis taip pat turi būti stebimas, nes atsiranda hiperkalcemijos pavojus. Fosfatų lygį sunku kontroliuoti vien tik fosfatų surišėjų pagalba, taigi, jie neturėtų būti laikomi dietos modifikacijų pakaitalu.

Kalcio karbonato ir chitosano kombinacija rinkoje tiekiama kaip Ipakitinas (Vetoquinol, Prancūzija). Lantano karbonato yra veterinarijos produkte Renalzin (Bayer), kuris yra pastos formos ėdalų papildas.

Negydant LIL, antrinis inkstų hiperparatiroidizmas yra neišvengiamas. Padidėjęs fosforo kiekis kraujo serume mažina kalcio kiekį ir tai stimuliuoja Parathormono (PTH) išskyrimą, kuris kontroliuoja kalcio kiekį didinant kalcio absorbciją iš žarnyno ir rezorbciją iš inkstų kanalėlių. Taip pat simuliuojami osteoblastai, kad išskirti kalcį iš kaulų. Tai įtakoja perteklinę kalcio ir fosforo gamybą ir sukelia minkštųjų audinių mineralizaciją organizme, ypatingai – inkstuose, ir gali sukelti dar didesnį inkstų nepakankamumą. Taip pat yra manoma, kad PTH yra ureminis toksinas, prisidedantis prie LIL klinikinių požymių.

Įprastai PTH inhibuoja kalcitriolas, tačiau LIL atveju dažniausiai jo kiekis yra sumažėjęs. Kalcitriolas yra 1,25 dihidroksivitaminas D, kuris įprastai susiformuoja 25-dihidroksivitamino D hidroksilacija inkstuose. LIL atveju, padidėjęs fosforo kiekis inhibuoja kalcitriolo gamybą ir inkstų masės sumažėjimas taip pat įtakoja mažesnę kalcitriolo gamybą.

Kalcitriolo skyrimas naudojamas sumažinti cirkuliuojančio PTH koncentraciją ir neigiamą šio hormono poveikį, tačiau vis dar nėra plačiai naudojamas veterinarinėje medicinoje, net ir nepaisant to, kad kai kurie veterinarai teigiamai į tai žiūri. Pacientams skiriantys kalcitriolą veterinarai tiki, kad jis pagerina paciento savijautą, apetitą, aktyvumą ir prailgina gyvenimo trukmę.

Atsitiktinių imčių kontroliuojamame klinikiniame tyrime su 37 šunimis, kuriems natūraliai pasireiškė LIL, šunys atsitiktinai buvo paskirti gydymui kalcitriolu arba placebu ir buvo stebimi vienerius metus. Šunų, gydytų kalcitriolu, mirtingumo laipsnis buvo ženkliai mažesnis, o išgyvenimo laikas kur kas ilgesnis (365 dienos) nei placebo grupėje (250 dienų). Kalcitriolas buvo efektyvus prailginant išgyvenimo laiką šunims su 3 ir 4 LIL stadija.

Įrodymų apie kalcitriolo naudą katėms, sergančioms LIL, nėra.

Jei gyvūnui paskirtas gydymas kalcitriolu, svarbu, kad prieš pradedant gydymą, fosforo lygis būtų kontroliuojamas, o kalcio kiekis būtų stebimas, siekiant užtikrinti, kad neišsivystytų hiperkalcemija. Papildomai būtų labai gerai stebėti PTH lygį. Tačiau, deja, ne visose veterinarijos klinikose tai galima padaryti.

Hipokalemija pasireiškia maždaug 20% kačių, sergančių LIL. Hipokalemija taip pat kartais pasireiškia ir šunims. Dažniausias požymis – bendras silpnumas. Manoma, kad padidėjęs kalio netekimas per inkstus ir prastas gyvūno apetitas dar labiau padidina problemą. Jei pacientas vemia, kalis taip pat prarandamas ir su skrandžio žarnyno sekretu.

Svarbu atsiminti, kad kalio kiekio sumažėjimas kraujo serume pastebimas vėliau, kai kalio sumažėja visame organizme. Kalio atsargos yra ląstelių viduje, todėl šio elektrolito koncentracija raumenyse sumažėja žymiai anksčiau – dar iki tol, kol hipokalemija patvirtinama kraujo tyrimu.

Kačių generalizuota miopatija gali pasireikšti galvos ventrofleksija dėl kaklo raumenų nusilpimo. Taip pat gali būti pastebimas nenoras šokinėti ant baldų ar lengva ataksija. Pasireiškus hipokaleminei miopatijai nemalonūs pojūčiai kyla patapšnojus ar pakėlus gyvūną ir tai taip pat gali būti ankstyvu šio sutrikimo požymiu.

Mažas kalio kiekis sukelia ne tik hipokaleminę miopatiją, bet ir susinėjusią skrandžio ir žarnyno trakto raumenų funkciją bei anoreksiją.

Papildyti organizmo kalio atsargas galima atlikti intraveninių arba poodinių skysčių pagalba, tačiau ilgalaikiam papildymui ir lėtinio sumažėjimo kalio atveju labiausiai tinka papildai per os.

Jei paciento dieta nėra pilnavertė ir subalansuota, reikia keisti dietą. Kačių inkstų dietose įprastai yra šiek tiek padidintas kalio kiekis, taigi, tai būtų geresnis pasirinkimas nei įprastinis suaugusių kačių ėdalas. Net ir esant subalansuotai mitybai, papildymas vis tiek ko gero indikuotinas, jei pacientui pasireiškė žymi hipokalemija. Tais atvejais, kai kalio netekimo problema, susijusi su akivaizdžia priežastimi (skrandžio ir žarnyno liga), buvo išspręsta, kalio lygio palaikymui gali pakakti vien gydomosios dietos.

Sunkios hipokalemijos atveju (< 2.5mmol/l), rekomenduojama dozė yra 4–8mEq per dieną. Ilgalaikio gydymo dozė turi būti nustatoma atsižvelgiant į klinikinių požymių stebėsenos duomenis ir kalio koncentraciją.

Geriau naudoti gliukonato druską nei kalio chloridą, nes kalio chloridas gali sukelti hiperchloremiją ir metabolinę acidozę.

Pacientams, sergantiems LIL, itin svarbus tinkamas skysčių balansas. Netgi padidinus suvartojamo vandens kiekį, daugelis pacientų neišlaiko skysčių balanso ir prasta hidracija įtakoja klinikinius požymius.

Kartais pacientams, sergantiems „stabiliu“ lėtiniu inkstų nepakankamumu, sutrinka normalus vandens gėrimo būdas ir tuomet ūmiai pablogėja savijauta, suprastėja apetitas, netenkama svorio, atsiranda letargija ir vėmimas. Pasunkėję klinikiniai požymiai lemia sumažėjusį vandens suvartojimą ir taip gyvūno kančios tęsiasi „užburtame rate“.

Tokių į kliniką atvežtų pacientų būklė dažniausiai stabilizuojama atstatant prarastų skysčių balansą intraveniniais skysčiais. Gali prireikti kelių dienų, kad azotemija sugrįžtų į tokį lygį, kuris leistų gyvūnų vėl gerai jaustis. Tikslus atsistatymo laikas priklauso nuo individualaus gyvūno, tačiau reikia atminti, kad svarbiausias tikslas nėra siekti normalaus kreatinino ir urea lygio – šiuos parametrus verta žinoti, siekiant įvertinti atsaką į gydymą, tačiau dar svarbiau yra stebėti paciento apetitą ir elgseną.

Poodinės skysčių injekcijos yra tinkamas būdas normalizuoti paciento hidracijos būklę per ilgą laiką namų sąlygomis. Kai kurie šeimininkai puikiai susitvarko su skysčių terapija namuose, todėl tokį hidracijos metodą verta pabandyti. To nereikėtų daryti iki tol, kol pacientų inkstų nepakankamumas pasiekia 3–4 stadiją.

Gyvūnų šeimininkus taip pat galima išmokyti įvesti skysčius naudojant lašelinės maišelį ir žarnelę, pritvirtintą prie 20–22 dydžio adatos. Iki 100 ml skysčio galima nesunkiai sulašinti vienoje vietoje po oda. Tai galima kartoti nuo kasdieninio iki savaitinio naudojimo.

Progresuojant LIL, dažnai prastėja apetitas ir mažėja svoris. Kai kuriais atvejais gali būti naudingi apetito stimuliatoriai, kad gyvūnas geriau ėstų. Intraveninės diazepamo injekcijos, naudojamos apetito stimuliavimui, dažniausiai gerai veikia tiek kates, tiek šunis.

Diazepamą ir oksazepamą galima naudoti ir per os. Nors manoma, kad oksazepamas yra efektyvesnis, jis padeda net 50–60% kačių.

Pagal Plumb farmacijos vadovą, diazepamo dozė katei – 1 mg kartą per dieną, o oksazepamo – 2 mg du kartus per dieną, tačiau geriausia pabandyti dozę kiekvienam pacientui nustatyti individualiai. Tikslas – pasiekti gerą apetitą be raminamojo poveikio. Jei stimuliuojant apetitą atsiranda nedidelis mieguistumas, tai neturėtų būti bėda, tačiau negerai, jei pacientas nuolat bus apsnūdęs ar apramintas ir tai įtakos jo gyvenimo kokybę. Jei pastebima sedacija be apetito stimuliacijos, vadinasi vaistas pacientui greičiausiai nėra tinkamas.

Skirtingiems pacientams geriau veikia skirtingi vaistai ir bandant ar klystant nustatoma, koks vaistas yra tinkamiausias ir kaip jis veiks gyvūną.

Ciproheptadinas yra antihistamininis produktas, kuris taip pat gali būti naudojamas kaip apetito stimuliatorius. Dozė katėms – 1–4 mg iki dviejų kartų per dieną. Panašią dozę galima skirti mažiems šunims. Asmeninė patirtis rodo, kad didesniems šunims pradžioje galima skirti 4 mg dozę du kartus per dieną, o po to ją didinti atsižvelgiant į reakciją. Kartais gali būti pastebima sedacija arba atvirkščiai – per didelis susijaudinimas.

Propofolas mažomis dozėmis veikia kaip apetito stimuliatorius šunims. 1 mg/kg dozė sukelia apetito stimuliavimą iki 15 minučių.

Gydymą galima kartoti kas dieną be jokio neigiamo poveikio šunims. Nėra jokių duomenų apie efektyvumą katėms ir pakartotinis naudojimas gali sukelti Heinz kūnelių anemiją katėms. ???

Mirtazapinas, žmonėms skiriamas triciklinis antidepresantas, taip pat gali būti naudojamas šunų apetito stimuliavimui. Šunims skiriant 15–30 mg dozę per dieną, o katėms 1/8–1/4 15 mg dalį kas antrą ar trečią dieną, gerai stimuliuojamas gyvūnų apetitas. Mirtazapinas taip pat pasižymi kai kuriomis antiemetinėmis savybėmis.

Daugeliui kačių ir šunų, sergančių LIL, padidėjęs cirkuliuojančių ureminių toksinų lygis sukelia pykinimą. Šie toksinai tiesiogiai veikia CRTZ smegenyse ir dėl to atsiradęs pykinimas pasireiškia vėmimu ar lėtine anoreksija. Pykinimą galima suvaldyti kontroliuojant azotemiją skysčių terapijos ir dietos pagalba, gydant skrandžio opas, o jei to nepakanka – naudojant antiemetikus. Kai kurios katės ir šunys ėda geriau, jei metoklopramido dozė skiriama visai netrukus iki šėrimo.

Pacientams, sergantiems LIL, dažnai būdinga neregeneruojanti anemija. Tai susiję su sumažėjusia natūralaus eritropoetino sekrecija iš pažeistų inkstų. Dėl sumažėjusio eritrocitų kiekio pasireiškia užmaskuoti letargijos požymiai, prastas apetitas ir vangumas, o retais atvejais tai baigiasi gyvybei pavojinga anemija.

EPO nėra dažnai naudojama. Viena priežastis ta, kad yra galimybė, jog pacientui gali susidaryti antikūnai sintetiniam EPO, kuris yra žmogaus rekombinantinis baltymas. Tokie antikūnai gali veikti prieš natūralų organizmo EPO ir sukelti dar sunkesnę anemiją. Nors tokia galimybė yra reali, pacientų, kuriems šie antikūnai sukelia klinikines problemas, procentas yra mažas. Išsprendus pacientų, sergančių LIL, anemijos problemą, beveik visada pagerėja apetitas, atsiranda daugiau energijos ir gera savijauta.

Siekiant nuspręsti, kada pradėti gydymą, reikia pasižiūrėti į pacientą, o ne tik į anemijos laipsnį. Šį vaistą rekomenduojama skirti ne anksčiau, kai PCV yra mažiau 20%, o jei pacientas kliniškai atrodo gerai, nepradėti gydymo.

Daugelis veterinarų yra įsitikinę, kad reguliarus anabolinių steroidų naudojimas gerina pacientų, sergančių LIL, savijautą, apetitą ir svorio išlaikymą. Tačiau toks įsitikinimas nėra pagrįstas jokiais moksliniais įrodymais.

Apžvelgėme daugelį pacientų, sergančių LIL, galimų gydymo būdų, kurie turėtų būti apsvarstomi ir taikomi kiekvienam pacientui individualiai. Be to, šeimininkų lūkesčiai dėl savo augintinių sveikatos yra labai įvairūs. Net ir labai motyvuoti šeimininkai gali patirti sunkumų gydydami gyvūną namuose, kuriam reikia įvairių gydymo procedūrų kiekvieną dieną.

Tik pasikonsultavę su veterinarijos gydytoju, galėsite nuspręsti koks yra tinkamas gydymo planas jūsų augintiniui. Šioje srityje veterinarijos gydytojo ir gyvūno savininko bendradarbiavimas gali būti labai naudingas pacientui.

1. Kirk CA et al. Effects of sodium chloride on selected parameters in cats. Vet Ther. 2006; 7:333-46
2. Buranakarl C et al. Effects of dietary sodium chloride intake on renal function and blood pressure in cats with normal and reduced renal function. Am J Vet Res 2004; 65:620-627
3. Elliott J, et al. Survival of cats with naturally occurring chronic renal failure: effect of dietary management. J Small Anim Pract 2000; 41:235-42
4. Plantinga EA et al. Retrospective study of the survival of cats with acquired chronic renal insufficiency offered different commercial diets. Vet Record 2005; 157:185-7
5. Jacob F, et al. Clinical evaluation of dietary modification for treatment of spontaneous chronic renal failure in dogs. J Am Vet Med Assoc 2002; 220:1163-70
6. Ross SJ, et al. Clinical evaluation of dietary modification for treatment of spontaneous chronic kidney disease in cats. JAVMA 2006; 229:949-957
7. Syme HM et al. Survival of cats with naturally occurring chronic renal failure is related to severity of proteinuria. J Vet Intern Med 2006; 20:528-35
8. King JN, et al. Tolerability and efficacy of benazepril in cats with chronic kidney disease. J Vet Intern Med 2006; 20:1054-64
9. Lees GE, et al. Assessment and management of proteinuria in dogs and cats: 2004 ACVIM forum consensus statement (small animal). J Vet Intern Med 2005; 19:377-385
10. Polzin D et al. Clinical Benefit of Calcitriol in Canine Chronic Kidney Disease. J Vet Intern Med 2005, 19:433