Kas murkia gydytojų namuose?

Kiekvieną dieną mes patikime savo mylimiausių gyvūnų sveikatą profesionaliems Jakovo veterinarijos centro gydytojams. Jie jais rūpinasi ir dėl jų jaudinasi. Tačiau ar visą dieną praleidę tarp keturkojų jie po darbo dar glosto minkštus kailiukus? Ar yra kas jų laukia ir pasitikę uosto iš darbo parsineštus kvapus? Ar yra kas padeda pašalinti per dieną susikaupusį stresą? Kviečiame susipažinti su mūsų centro gydytojų augintiniais.

Terapeutės – kardiologės gydytojos Laimos Žiukės namuose jos kasdien laukia žavinga trispalvė katė Bora Bora. Laukia, nes žino, kad su iš darbo sugrįžusia Laima galės pažaisti slėpynių – tai jų kasdienis ritualas. Prieš dešimtį metų vos keturių mėnesių katytė tiesiai prieš Laimos akis išlindo iš po WW Bora automobilio. Iš čia gimė ir katytės vardas. Tada dar studentė Laima kačiuką pavaišino tuo ką turėjo – avižine koše. Išbadėjusi katė puolė ją ryti, o Laima nuspendė ją priglausti vienai nakčiai. Ta naktis užsitęsė dešimtį metų. Dabar Laima džiaugiasi, kad Bora Bora grįžus po darbo jai neleidžia sėdėti telefone – nes gydytojos rankos turi būti užimtos katytės glostymu. „Bora Bora mėgsta namie daryti savo tvarką ir mano daiktus, kuriuos randa pernešti į kitą vietą, tai katė su stipriu charakteriu, kuris man labai patinka.“ – pasakojo gydytoja Laima.

Gydytojas traumatologas –oftalmologas Vilius Piečiukaitis po darbo ramiai vienas pabūti irgi negali. Nes jo namuose tvarką daro gražuolis katinas Džeris. Džeris greičiausiai labai pavydi Viliaus televizoriui, nes jį numetęs buvo net tris kartus ir trečią kartą – sudaužė galutinai. Džerio atsiradimo Viliaus namuose istorija labai įdomi. Mažytį vos kelių mėnesių kačiuką šeimininkai atnešė į Jakovo veterinarijos centrą, kačiukas iškrito pro trečio aukšto langą. Džeriui buvo lūžusi kojytė ir trūkęs gomurys. Šeimininkai paliko kačiuką centre, o gydytojai ėmėsi jį gydyti – kojytė buvo sugipsuota, gomurį sutvarkė gydytoja Ernesta. Tačiau kitą dieną kačiuko šeimininkai neatėjo jo pasiimti. Nebeatėjo niekada. Mažylis Džeris liko centro stacionare, kur pamažu prie jo prisirišo gydytojas Vilius. „Kolegos įkalbinėjo jį pasiimti, o ir aš jaučiau, kad labai jo noriu, taip Džeris tapo mano namų gyventoju, kuris kas vakarą mane pasitinka grįžusį iš darbo, o naktį susirango šalia manęs ant lovos. Net už tą televizorių jam atleidau.“ – juokiasi Vilius Piečiulaitis.

Jau dvejus metus Jakovo veterinarijos centre dirbanti veterinarijos gydytoja Oksana Radkova pas mus į Lietuvą atvyko iš Ukrainos. Gydytoja su savo mylima kate dėl kilusio karo buvo priverstos palikti gimtąjį Mariupolį. Oksana džiaugėsi, kad jai pasisekė, jos gyvūnas išgyveno sprogimus, jų metu nenukentėjo ir nepabėgo. Atvykus su katyte į Lietuvą Oksana matė, kad gyvūnas vis prisimena karo siaubus – ją gąsdindavo kiekvienas didesnis garsas, o ypatingai lėktuvai, kurie katei kėlė asociacijas su sprogimais. Tačiau praėjus dvejiems metams katytė galiausiai pasijautė saugi naujuose namuose. Gydytojos Oksanos paklausus koks gi jos katės vardas, ji truputį pasimetė: „Gal apie tai nerašykime? Nes jos vardas yra Padla. Tačiau ji savo vardą užsitarnavo. Radau ją visai mažą valkataujančią gatvėje, man jos pagailo ir priglaudžiau. O ji – sunaikino visas mano namų gėles, užuolaidas, sofą. Todėl ji savo vardą užsidirbo ir jis jai prilipo, nes kiekvieną kartą pamačius, kad neliko dar vienos gėlės ją taip vadinau.“ Nors gydytoja Oksana prisipažino, kad visada buvo labiau šunų žmogus, bet Padla ją privertė pakeisti savo nuomonę: „Pradėjus gyventi su kate pamačiau kokie tai unikalūs, intelektualūs ir charizmatiški gyvūnai. Aš pamilau kates, nes tai gyvūnas reikalaujantis pagarbos. Ir visas katiniškas išdaigas jai atleidau, nes tai – jos prigimtis.“

Veterinarijos gydytoja – terapeutė Renata Abaravičienė namie neliūdi, nes čia jos iš darbo grįžtančios laukia net du katinai – Rainis ir Džiaga. Vyresnėliui Rainiui jau trylika metų, o štai jaunėlis Džiaga į Renatos šeimą atkeliavo ganėtinai įprastu gydytojams būdu – jį niekam nereikalingą atnešė į kliniką ir paliko. „Pirmą kartą Džiagą pamačiau stacionare, katinui buvo sulaužytas žandikaulis ir jis tiesiog buvo paliktas mums prie klinikos durų.“ – pasakojo Renata. Kol katinas sveiko, gydytoja vis ilgiau stabteldavo prie jo narvelio ir taip pamažu įsimylėjo. „Parsinešiau tą katiną namo, o jis elgėsi kaip laukinis, šlapinosi visur kur papuola, net man ant pagalvės, žiūrėdamas tiesiai man į akis. Vyras liepė katiną nešti ten, iš kur atsinešiau, bet man to padaryti neleido širdis. Todėl kantriai auklėjom Džiagą, kol jis virto padoriu naminiu katinu.“ – pasakojo Renata. Dabar Rainis ir Džiaga dirba atsakingą darbą – padeda gydytojai atsipalaiduoti po darbo taikant glostymo ir murkimo terapiją.

Gydytojos odontologės Ernestos Vercinskaitės namai visada buvo pilni gyvūnų. Gydytoja augino ir šunis, ir kates, ir triušius. O šiuo metu ją grįžtančią iš darbo balsingai pasitinka net trys katinai, garsiai reikalaudami maisto. Du Kornvalio reksai – Džordžas Klūnis ir Stanislovas bei mišrūnė Zosė. Džordžas Klūnis – Ernestos dukrelės katinas. Jis labai myli vaikus ir nuo gimimo užaugęs kartu su dukra nepalieka jos vienos nei minutei. Stanislovas į namus atkeliavo iš prieglaudos, kur jam teko pakeisti net kelias šeimas, nes visi jo atsisakydavo dėl agresyvaus elgesio. „Stanislovas puldavo žmones, buvo užpuolęs ir mane, nes aš kutenau vaiką, o jam pasirodė, kad jį reikia ginti. Jis labai žiauriai mane sudraskė, liko net randai. Jau net žadėjau tą katiną užmigdyti, bet nekilo ranka ir pamažu jis savyje atrado giliai tūnantį švelnumą. Jis labai prisirišo prie manęs, miega kartu ir moka pasakyti žodį „mama“.- pasakojo Ernesta. O trečiąją katytę Zosę Ernesta rado prie klinikos dėžutėje vos atsimerkusią. Parsinešė namo ir išaugino maitindama buteliuku. „Galvojau, kad išaugs labai prieraiši katė, o išaugo namų velnias, kuris vagia mano papuošalus, plaukų gumytes ir nuolat krečia išdaigas. Bet mano katinų kompanija labai gerai sutaria tarpusavyje ir žiūrėti į juos tarpusavyje žaidžiančius – vienas malonumas.“ – atviravo gydytoja Ernesta, kuri prisipažino, kad labai norėtų auginti ir šunį – didelį, piktai atrodantį, bet su labai gera širdimi.