Ištikimiausi veterinarijos gydytojų draugai

Ištikimiausi veterinarijos gydytojų draugai

Neseniai sužinojome, kad Jakovo klinikos gydytojai išties žavisi mažais pūkuotais špicais. Tačiau tarp klinikos personalo yra veterinarų, pasirinkusių ir rimtesnes, daug iššūkių reikalaujančias veisles. Kviečiame susipažinti su dar dviem mūsų gydytojų augintiniais.

Veterinarijos gydytojas, ortopedas– traumatologas Vytautas Parapijonavičius savo pirmojo šuns veislę rinkosi pagal savo pomėgius. Gydytojas norėjo aktyvaus, ilgai lauke mėgstančio būti šuns, todėl jo šeimos namuose atsirado retos vokiečių spanielių veislės, kitaip vadinamos vachtelhundais, kalytė Smilga. Vokiečių spanielių veislė buvo sukurta universaliai medžioklei, šie šunys gali ir iš vandens parnešti paukščius, ir sekti sužeisto žvėries pėdsaku, ir dalyvauti medžioklės varyme. Kad Smilga nepamirštų savo prigimtinių savybių, gydytojas Vytautas pradėjo ją ne tik dresuoti, bet ir dalyvauti su ja medžioklinių šunų lauko bandymuose, kuriuose Smilga puikiai dirbo ir pelnė šeimininkui aukščiausio laipsnio diplomus. „Ji atneša antį iš vandens, seka kraujo pėdsaku, laukuose randa „grobį“ vos per dešimtį minučių. Mes su Smilga net lankėmės šunų parodose, kuriose ji laimėjo vietas ne tik savo veislėje, bet ir savo grupėje.“ – gyrėsi gydytojas su savo augintine praleidžiantis labai daug laisvo savo laiko. Ilgi pasivaikščiojimai miške Smilgai vienas juokas, kalytė kartą per dieną yra įveikusi net 65 kilometrus. Puikūs augintinės pasiekimai padėjo gydytojui apsispręsti ir jis nutarė, kad Smilga yra verta tapti mama. Parinkęs vertą Smilgai partnerį Vytautas šiuo metu laukia žinių – ar jo augintinė pastojo ir ar jo namuose netrukus prasidės mažų šuniukų keliamas chaosas. Tiesa, kol buvo jauna nemažai chaoso pridarė ir pati Smilga – nugraužtas automobilio veidrodėlis, sugadinti terasos baldai, „suvalgytas“ vaiko dviratis ir šiltnamio durys, tik keli iš Smilgos „žygdarbių“. Bet net ir tokios išdaigos negąsdina gydytojo Vytauto ir jis jau galvoja, kad jei Smilga pastos, gal vienas jos šuniukas iš vados liks gyventi kartu su jo šeima.

Veterinarijos gydytojos Renatos Jarmalavičės svajonių šuo – Argentinos dogas. Šią veislę ji įsimylėjo dar vaikystėje pamačiusi gražų Disnėjaus filmą „Nepaprasta kelionė namo.“ Argentinos dogai – dideli ir daug dėmesio reikalaujantys šunys, todėl ilgą laiką dėl užimtumo gydytoja tokio šuns sau leisti negalėjo. Baigusi mokslus ir pradėjusi dirbti klinikoje Renata susipažino su šių nuostabių šunų veisėja ir užsisakė sau labai patikusios kalės Eros šuniuką. Taip Renatos namuose apsigyveno didelė balta gražuolė Eira. Gydytoja Renata prisimena, kad darbo į šį šunį ji įdėjo labai daug – dresūra, nuolatinė socializacija ir daug laiko kartu davė nuostabius rezultatus – Eira tapo paklusniu ir be galo atsidavusiu šeimininkei šunimi. Tiesa Eiros charakteris buvo kietas – kalytė nuolat bandydavo šeimininkės ribas. „Ji visada bandydavo gauti savo, buvo užsispyrusi, bet paskutinis žodis visada buvo mano. Ir ji manęs puikiai klausė, nerodė agresijos, ramiai prisileisdavo svetimus žmones. Nuostabus šuo. O tas kietas jos charakteris mane visada žavėjo.“ – pasakojo Renata. Kartą su augintine pasiklydus miške Renata išsigando, tačiau tada tiesiog pasakė: „Eira, einam namo.“ Ir sekdama paskui ją vedusį šunį greitai išėjo iš miško į kelią. Vienintelis dalykas, kurio Eira nemėgo, tai girti vyrai. Kita vertus, kas juos mėgsta? Tačiau Argentinos dogė visada savo mylimą šeimininkę nuo jų saugojo. Šis šuo buvo toks atsidavęs, kad net kopėčiomis paskui savo mylimą šeimininkę lipdavo, kad tik būtų kartu. Tiesa, buvo ir dar kai kas, ką Eira mylėjo taip pat, kaip savo šeimininkę – tai vagystės nuo stalo. Bet koks maistas, aliejus, cukrus, net druska greitai dingdavo Eiros nasruose ir sukeldavo Renatai daug galvos skausmo: „Prisirijusi nesąmonių ji sėdėdavo klinikoje po lašinėm ir vizgindavo uodegą, nes vogti jai buvo labai smagu.“ Tikriausiai pastebėjote, kad apie Eirą rašoma būtuoju laiku, nes Eiros tarp mūsų nebėra. Prieš pat Naujus metus Renata priėmė vieną sunkiausių sprendimų savo gyvenime – atsisveikino su mylimiausiu šunimi. Eira išgyveno vienuolika su puse metų ir galiausiai ją palaužė onkologinė liga. „Onkologija buvo tokioje vietoje, kur operuoti nebuvo įmanoma. Ir kai jau aš mačiau, kad nebepadeda jokie vaistai, kai pamačiau, kad šuo kankinasi, turėjau priimti šį sprendimą. Ir nepaisant to, kad mes dažnai darbe susiduriam su netektimis, kai atrodo, turėtume užsiauginti storą odą, tai nepadeda. Kai tenka atsisveikinti su nuosavu šunimi, mes gydytojai tampame tokiais pat pacientais, kurie tikisi bent dar lašelio laiko su mylimu gyvūnu. Aš netekau pačio nuostabiausio šuns, kokį kada nors turėjau ir šią netektį išgyvenau labai stipriai.“ – pasakojo gydytoja Renata, kuri prisipažino, kad norėtų naujo šuns, bet vis dar labai stipriai gedi Eiros ir nežino kiek laiko prireiks susitaikyti su šiuo skausmu.

Prenumeruokite
naujienlaiškį!

Pirmieji sužinokite naudingus patarimus Jūsų augintiniams ir susipažinkite su kitų gyvūnų sėkmės istorijomis!

dog