„Ta savaitė, kai gydėm Parį nuo ketoacidozės, man buvo tragiška. Aš, aišku, internete prisikaičiau, kad būna, jog šunys tos intoksikacijos neatlaiko ir miršta. Buvo labai baisu, vis klausinėjau gydytojos Agnės, ar jis išgyvens, o ji mane guodė. Paris atlaikė, po savaitės intoksikacija baigėsi, galėjom labiau atsikvėpti ir nevažinėti kasdien į kliniką kelių valandų lašinėms.
Bet tada aš susidūriau su kita problema – diabeto kontrole. Norint žinoti, koks yra šuns cukraus kiekis kraujyje reikia kasdien bent jau porą kartų per dieną paimti iš jo lašą kraujo ir pamatuoti tokiu specialiu aparatu – gliukomatu. Aparatą aš įsigijau, bet tas kasdienis kraujo ėmimas man tapo iššūkiu – Paris labai greitai suprato, kad ausų badymas adata yra klaikiai nemaloni procedūra ir iš visų savo šuniškų jėgų jai priešinosi. Jis klykdavo, kąsdavo, muistydavosi ir purtydavosi. Tai buvo kasdienis stresas man ir šuniui. Ir dažniausiai aš tą kovą su juo pralaimėdavau“, – prisiminė Pariuko šeimininkė Skaiva.
Skaiva teigė, kad su diabetu ji susidūrė pirmą kartą savo gyvenime, todėl, kaip ir visi šiuolaikiniai žmonės, pradėjo ieškoti informacijos apie ligą internete: „Aš įstojau į žmonių diabetikų grupę feisbuke, skaičiau visus įmanomus straipsnius, kol netyčia radau, kad Australijoje diabetu sergančiai koalai buvo įstatytas žmogiškas diabeto sensorius cukraus kiekiui matuoti.
„Jei galima koalai, kodėl negalima Pariui?“ – pagalvojau ir šią idėją pasiūliau savo šuns gydytojai. Neslėpsiu, daug kas į mano idėją žiūrėjo skeptiškai, sakė, kad žmonių sensorius ant šuns nesilaikys, kad čia pinigų mėtymas į balą, bet aš buvau labai pavargus badyti Pariui ausis, todėl su gydytoja Agne nusprendėm rizikuoti. Vienas sensorius 14 dienų, jei tiek išsilaiko, kainuoja apie 50 eurų, tai nėra pigu, bet šie pinigai verti, kad mano šuo kasdien nejaustų streso.“
