Nuolat savo kūno galimybes bandantis gyvūnų onkologas Viktoras Skorobogatko šiemet pėsčiomis planuoja įveikti 10 tūkst. kilometrų. Atrodytų, kad tai – nemenkas iššūkis, tačiau kasdien keturkojus pacientus iš mirties gniaužtų vaduojantis veterinarijos gydytojas pranešime žiniasklaidai tikina savo darbe išmokęs niekada nepasiduoti.
Medicinos mokslais veterinarijos gydytojas V. Skorobogatko susidomėjo dar vaikystėje, tačiau savo ateities rimtai sieti su šia disciplina jis neplanavo. Jauną vaikiną labiau viliojo egzotinės kelionės, aistra kalnams ir alpinizmui, todėl baigęs mokyklą jis nusprendė pasirinkti savo pomėgiams artimą studijų kryptį – turizmą.
Deja, turizmo studijų programoje buvo palikta mažai erdvės žygiams, kalnams ir ekstremaliems nuotykiams, todėl Viktoro simpatija studijoms sparčiai blėso – mokslai nebeteikė nei džiaugsmo, nei prasmės. Supratęs, jog priėmė klaidingą sprendimą, jis metė studijas, atsigręžė į save ir pradėjo ieškoti tokios profesijos, kurioje iš tiesų jaustųsi laimingas.
„Viršukalnių siekiu ne tik kalnuose, bet ir savo asmeniniame gyvenime“, – sako veterinarijos gydytojas.
Taip pamažu vedamas nuojautos, o gal likimo, jis atsidūrė Jakovo veterinarijos centre, kurį dar 1991 m. įkūrė privačios veterinarijos medicinos pradininku Lietuvoje laikomas dr. Jakovas Šengautas. Būtent čia, įsidarbinęs sanitaru, Viktoras turėjo galimybę iš arti pažinti darbo veterinarinėje medicinoje kasdienybę.
„Vos per kelias dienas supratau, kad čia – mano vieta“, – prisiminimais dalinasi Viktoras. Jau pirmaisiais darbo metais jis pradėjo intensyviai ruoštis biologijos bei chemijos brandos egzaminams, kuriuos išlaikęs galėjo tęsti mokslus universitete.
Visus šešerius veterinarijos studijų metus Viktoras ne tik mokėsi, bet ir toliau dirbo. Padėdamas veterinarijos gydytojams, jis lavino savo praktinius įgūdžius stacionaro, terapijos ir chirurgijos skyriuose, taip pat dirbo registratūroje ir laboratorijoje.
„Kadangi turėjau galimybę visas sritis pačiupinėti iš vidaus, supratau, jog mane labiausiai domina darbas su onkologinėmis ligomis. Šeimininkų akyse mačiau ašaras, nusivylimą ir visada užduodavau sau klausimą – ar tikrai negalima nieko padaryti, ar tikrai čia yra galutinė diagnozė? Supratau, kad gyvūnų onkologiniai susirgimai bus mano viso gyvenimo iššūkis“, – sako veterinarijos gydytojas V. Skorobogatko.
O iššūkių ne tik profesiniame, bet ir asmeniniame Viktoro gyvenime tikrai netrūksta. Kaskart metams baigiantis vyras išsikelia sau įvairius tikslus, kurie tampa jo ištvermės išbandymu. Šie tikslai kelia ir susižavėjimą, ir didelę nuostabą. Pavyzdžiui, šiemet veterinarijos gydytojas išsikėlė sau tikslą pėsčiomis nueiti 250 km be sustojimo miegui.
Tarp kitų jo išsikeltų tikslų – penkias dienas iš eilės įveikti po 100 km pėsčiomis, dviračiu, baidare, irklente ir riedlente. Be to, jau pusantrų metų V. Skorobogatko reguliariai, bent kartą per mėnesį, įveikia mažiausiai 100 km žygį pėsčiomis, o šių metų pabaigoje jis planuoja iš viso pėsčiomis nueiti net 10 tūkst. kilometrų.
Savo keliones, žygius ir fizinius išbandymus save „nurautu“ veterinarijos gydytoju juokais vadinantis Viktoras dokumentuoja asmeniniame „Facebook“ tinklaraštyje.
Jau daugiau kaip penkiolika metų su gyvūnų onkologinėmis ligomis kovojantis veterinarijos gydytojas V. Skorobogatko tikina, kad beviltiškų diagnozių nebūna. Atrasti krislelį vilties įmanoma net ir tada, kai mokslas sergančiam augintiniui prognozuoja mirtį.
„Tokių situacijų, kai nuleidžiame rankas, paprasčiausiai nebūna. Visada sakau, kad atrasime galimybę pagerinti augintinio gyvenimo kokybę – nepatiriant diskomforto ir skausmo“, – tikina veterinarijos gydytojas, kas mėnesį onkologines ligas diagnozuojantis apie pusšimčiui naujų pacientų.
Tarp tokių pacientų yra, tarkime, vengrų vižlų veislės kalytė Vėtra. Prieš keletą metų jos šeimininkai kreipėsi dėl eilinio peršalimo simptomo – čiaudulio. Atlikus tyrimus, paaiškėjo kur kas rimtesnė sutrikusio kvėpavimo priežastis – šuns nosies ertmėje buvo aptiktas piktybinis epitelinio liaukinio audinio navikas – karcinoma.
„Diagnozė atrodė negailestinga. Pagal mokslinę literatūrą gyvūnų su tokio tipo navikais išgyvenamumas – mažesnis nei vieni metai. Tačiau šiandien kartu su šeimininkais švenčiame, nes laimėjome Vėtrai daugiau nei dvejus metus kokybiško gyvenimo, o netrukus tikimės paminėti ir trečiąjį pergalės prieš onkologinę ligą gimtadienį“, – šypsosi veterinarijos gydytojas V. Skorobogatko.
Nenuleisti rankų kovojant su onkologinėmis ligomis įkvepia ir prancūzų buldogo Frenkio istorija. Augintinio šeimininkai ilgai ieškojo priežasčių, kurios paaiškintų šuns žarnyną kamuojančius uždegiminius procesus. Šuns šeimininkai aplankė daugybę skirtingų Lietuvos veterinarinės medicinos specialistų, tačiau išspręsti mįslę jiems padėjo V. Skorobogatko.
Jis Frenkiui diagnozavo gastrointestinę limfomą, sudarė veiksmingą gydymo planą. Jeigu ne laiku diagnozuota liga, vargu ar šiemet Frenkis minėtų jau 14-ąjį savo gimtadienį.
„Geriausia, kad pastaruosius metus apsieiname be agresyvaus gydymo. Ligą kontroliuojame namų sąlygomis, o veterinarijos klinikoje su Frenkiu pasimatome tik kontroliniams tyrimams atlikti“, – rezultatais džiaugiasi veterinarijos gydytojas.
Nors tikimybė susirgti onkologine liga dažnai nepriklauso nuo augintinio veislės, lyties, amžiaus ar dydžio, tačiau gydytojas Viktoras savo praktikoje pastebi tam tikrų dėsningumų. Pavyzdžiui, Lietuvoje tarp šunų onkologinėmis ligomis dažniau serga vyresnio amžiaus vokiečių aviganiai, labradorai, bokseriai, terjerai ir šnauceriai, o tarp kačių – Siamo veislės katės bei britų trumpaplaukės.
Pasak veterinarijos gydytojo, kur kas svarbesnis veiksnys už veislę ir amžių yra laikas. Pavėluota šeimininkų reakcija į simptomus, signalizuojančius onkologinės ligos pradžią, dažnai ir tampa pagrindine nelaimės priežastimi.
„Kovojant su onkologinėmis ligomis svarbi tampa kiekviena akimirka. Nutinka ir taip, kad jeigu šeimininkai veterinarijos klinikoje būtų apsilankę anksčiau – kad ir mėnesiu – viskas būtų kitaip“, – pripažįsta pašnekovas.
Apie onkologinės ligos pradžią įspėja tokie simptomai, kaip įvairiose kūno vietose atsirandantys dariniai, lėtinis kosulys, vėmimas, viduriavimas, sumažėjęs aktyvumas, svoris ar pakitęs augintinio apetitas. Pastebėjus bent vieną šių simptomų, reikėtų nedelsiant užsirašyti vizitui į veterinarijos kliniką.
Be to, norint išvengti „staigmenų“, rekomenduojama bent kartą per metus atlikti bendrąjį augintinio kraujo tyrimą, pilvo organų echoskopinį tyrimą ir krūtinės organų rentgenologinį tyrimą.
Šaltinis: lrt.lt
Pirmieji sužinokite naudingus patarimus Jūsų augintiniams ir susipažinkite su kitų gyvūnų sėkmės istorijomis!
Reikia papildomos informacijos?
Skambinkite +370 5 2105048 arba palikite savo telefono numerį:
